Kultūra

2019.11.25 12:24

Giedrius Kuprevičius. Eina pulkas linksmai. Į kur?

Giedrius Kuprevičius, kompozitorius2019.11.25 12:24

Mes viešoje erdvėje išsakome labai daug vertingų, teisingų ir įsiklausytinų minčių, tačiau kai jos tampa veiksmais ir pasiekia viešą erdvę, kažkodėl daug kas radikaliai pakinta. Ypač daug teisybės išsako taksi vairuotojai, santechnikai, sporto ir meno sirgaliai, teismų ir politikų komentatoriai, socialinių tinklų entuziastai, blogeriai...

Visi turime savo tvirtą nuomonę apie mokytojus ir medikus, apie kiekvieną meno kūrinį ir orų prognozes, apie pareigūnų keliones ir pramogų verslo pasaulio banginius bei nusikalstamo pasaulio autoritetus. Mes visur visuomet turime geležinę savo nuomonę. O jei pridėtume prie šio sąrašo vis dažniau socialiniuose tinkluose regimą naujadarą bumeris? Tiesa, o ką gi reiškia tasai žodis – anglakalbių sugalvotas boomer? Ogi jis – etiketė, segama mano ir nežymiai jaunesnės kartos žmonėms, gausiai užgimusiems tuoj po Antrojo pasaulinio karo kūdikiais praretėjusioje Europoje.

Tasai laikotarpis buvo tikras naujagimių bumas (nuo čia ir žodelio gimtis) – visi puolė džiaugtis gyvenimu ir grįžę iš karo vyrai tą įrodė su kaupu. Dabar toji karta – seni arba beveik seni žmonės. Daugybė jų – solidžiose pozicijose, turi stiprią padėtį visuomenėje. O štai jaunoji karta Z arba – kaip ją dar vadina – zumerių karta, kuriai viskas priekyje, kasdien girdi tų senių pamokymus, moralus ir niurzgimą, jog tuomet viskas buvę kitaip, o dabar jaunimas tiesiog nepakenčiamas. Štai tokius nepailstančius moralistus, o dabar jau ir visą senąją kartą imta vadinti bumeriais.

Taigi esu tikras bumeris, ir jei man, išsakiusiam savo nepopuliarią nuomonę, zumeris sako „OK, bumeri!“, vadinasi, mes lyg ir susikalbėjome. Tik ar tikrai? Zumerių ir bumerių akistata yra sena kaip pasaulis, tačiau ji paūmėja tuomet, kai į antrą ar net trečią planą pastumiama globalioji kultūra – ir ne tik menas, bet ir visa, kas visais laikais sveikai gyvavo ir klestėjo tik dėl kultūros: ekonomika, mokslas, tarptautiniai santykiai, įvairių kartų bendravimas, požiūris į kitokią nuomonę. Ir dar daugybė dalykų: būtinas žemės ūkis, protingas miškų kirtimas, atsargus ir išmaningas miestų planavimas, stiprus paveldas, nesumanipuliuota istorija, kultu nepaversta kulinarija, atidus eismas, prestižinės pedagogika ir medicina. O dabar gi į tikslų vietą stoja tik besaikis vartojimas ir begalinės pramogos.

Dar daugiau – kai kultūra pabrėžtinai įsprausta tarnauti tik meno erdvėms, kuriose jai taipogi jau darosi nemalonu, galime būti tikri – padėtis bus tokia blausi, kokią visi – tiek zumeriai, tiek ir bumeriai šiandien regime. Gal vienų ir kitų skirtingi vertinimai, aiškinimai ir dabarties supratimai, tačiau priežastys ir pasekmės visiems tokios pačios – nukultūrėjame tame žygyje į utopinę ateitį visi vienodai. Tuomet su skaidriu protu nesuderinami procesai tampa nevaldomi, gimsta nepamatuoti, jokios logikos neturintys projektai ir viskas skaičiuojama tik pelno ir išlaidų rodikliais.

Mūsų dvasines, pilietines ir kūrybines galias labai apgadino milžiniški pinigų srautai iš Europos Sąjungos fondų, pasruvę į Lietuvą be europinės kultūros įvalko, tik pinigai, bet ne juos pagaminusi Europos kultūrinė tradicija. Pinigai tapo viena iš didžiausių ne tik nukultūrėjimo, tačiau ir nacionalines vertybes prarandančios visuomenės priežastimi. Neturtingiems dideli pinigai pražūtingi. Tiesa, ne visi tik apie tai galvojo, ir būtent tie projektai, kuriuose buvo derinami kultūros ir valiutos ingredientai, šiandien atrodo patys vertingiausi ir stipriausi.

Kaip kelis pavyzdžius paminėsiu Birštono suklestėjimą, sėkmingą daugybės dvarų renovaciją, unikalų MO muziejų, bet ne beprotišką medžių kirtimą dėl kažkokios gatvių ir miestų dvasios unifikacijos ar nebesuvokiamą sveiku protu besaikį stulpelių statymą visur, kur tik kas kažkiek juda, ar, galiausiai, neįtikėtinai grubų valdininkų santykį su paveldo institucijomis, kurios, deja, naujus iššūkius priėmė išsigandusios ir nepasiruošusios nei teisiškai, nei moraliai. Visuotinės kultūros esatis daugybę netikusių darbų būtų pristabdžiusi, pakoregavusi, užkirtusi jiems kelią.

Kodėl taip yra ir ką daryti? Atsakymai į šiuos klausimus – ne mano komentaro tikslas, tuo labiau kad ta misija tautos žygyje į gerovę neįmanoma viešoje erdvėje kritiškai vertinantiems viską, ką tik regi aplink save. Tas atsakas nebeįmanomas be savęs jame, be savo įnašo ir kilsterėtos savos kultūros. Taigi, atsakymas slypi kiekviename iš mūsų. Gal kada zumeriai ir bumeriai, ramiai pagalvoję, supras, kokia visų tų mūsų veiklų kultūrinė prasmė, kiek ji geba saugoti ir išskirti iš pasaulio įvairovės Lietuvą kaip pažangią, protingą, stiprią ir draugišką aplinkai valstybę. O kol man koks zumeris sakys „OK, bumeri!“, tol ir mano atsakymas tokiam bus trumpas: „OK, zumeri...“

Ir mes tik dar labiau nublokšime save į dvasinę tuštumą, kur link visi pulku smagiai žygiuojame. O kas laukia zumerių šviesioje ir linksmoje ateityje? Su dabartine nuostata – pagreitintas tapsmas bumeriais. O vardan tos nesinorėtų. Sutikite, linksmų akių ir karštų širdžių šiame žygyje nepakanka.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.