1863-1864-ųjų sukilimo dalyvių palaikų atradimą archeologai laiko išskirtiniu. Atkasdami palaikus surado ne tik sukilimo vadų palaikus. Kalkėse išliko vieno sukilimo dalyvio veido atvaizdas. Jį pavyko atkurti. Istorikai sako, sukilimas bėgant metams vertintas labai įvairiai. Ypač įdomiai jį interpretavo sovietų valdžia.
Lukiškių aikštė vykstant 1863–1864-ųjų sukilimui tapo egzekucijų vieta. Būtent dėl įvykdytų bausmių, Caro valdžios paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi Michailas Muravjovas, pramintas koriku. Daliai sukilimo vadų pakeista sušaudymo bausmė į kartuves buvo pažeminimas.
Šiandien apie įvykius Lukiškių aikštėje primena šis kryžius. Pasak istoriko Dariaus Staliūno, bėgant metams sukilimas vertintas įvairiai. Esą po numalšinimo iki pat antrojo pasaulinio karo į jį žvelgta kaip svetimą ir netgi daug žalos lietuviams atnešusį istorinį įvykį. Po sukilimo buvo įvestas spaudos draudimas.
Sovietinė valdžia sukilimą iš pradžių įamžino ir traktavo kaip valstiečių bandymą išsilaisvinti nuo dvarininkų ir carizmo.
„Sovietiniai ideologai, rašydami „už lietuvių tautos laisvę“, turėjo omeny socialinę laisvę, bet greitai suprato, kad toks užrašas yra mažų mažiausiai dviprasmiškas. Tokia interpretacija buvo pavojinga. Tas užrašas greitai buvo pakeistas ir atsirado nauja lenta, kuri kalbėjo apie sukilimo vadus, revoliucinius demokratus“, – teigia Lietuvos istorijos instituto istorikas Darius Staliūnas.
Kaip paaiškėjo, sukilimo dalyvių kūnai buvo užkasti Gedimino kalne. Rasti šlaitui nuslinkus ir pradėjus archeologinius tyrimus. Archeologai pastebėjo, palaikai apipilti kalkėmis. Taip buvo daroma ir kad kūnai greičiau irtų, ir dėl dezinfekcinių sumetimų. Tačiau tai, ką išvydo duobėje, archeologams buvo netikėta.
Kalkės užuot turėjusios sunaikinti palaikus, sukietėjo, o jose išliko sukilimo dalyvio Eduardo Čaplinskio veido atvaizdas. Kūnui galiausiai suirus išliko aiškios žymės. Pasak archeologo Valdo Steponaičio, atvejis išskirtinis.
„Lietuviškoje archeologinėje medžiagoje tokių dalykų nėra. Matėme tik tai, yra likę pagalvė, bet ji buvo iš gipso padaryta ir tas daiktas buvo sukietėjęs. Bet, kad užpilta kalkėmis, liktų atspaudai, tai kol kas nebuvom pastebėję“, – pasakoja archeologas.
Restauratorius Jonas Petuchovas sako, kad kalkės buvo išmirkusios ir veido atspaudo neturėjo išlikti, o išsaugoti atvaizdą tapo rimtu iššūkiu. Galiausiai nuspręsta atspaudą prisotinti tirpalais. Tai pasiteisino ir restauratorius pamažu tęsė darbus.
„Tada aš pradėjau atkūrimą. Kaip matote, čia yra tik tai negatyvas. Mums norėjosi pamatyti šito veido. Svarbiausia išlaikyti šitą nepaliestą, nepažeistą. Per daugybę tokių sprendimų, papildomos formos. Vėl paėmėm negatyvinio silikono, tada tepėme vazelinu, darėm dar vieną silikoninę formą, kad gautųsi, kad galima būtų įpilti gipsą. Gipsas išlieka vis dėlto ilgiau. (...) Čia yra visiškai autentiškas atspaudas pozityvas šito žmogaus“, – aiškina keramikos restauratorius.
Šitaip turėjo atrodyti maždaug 18–24-erių E. Čaplinskas, dalyvavęs 1863–1864-ųjų sukilime. Tai vienintelis šio sukilėlio atvaizdas. E. Čaplinskas buvo vienas iš 20-ies, kurie bus iškilmingai palaidoti penktadienį.
Plačiau žiūrėkite reportaže:
