Kino festivalyje „Scanorama“ švedų režisierius Richardas Hobertas pristatė pagal savo paties debiutinį romaną sukurtą filmą „Paukštininko sūnus“. Tai 19 amžiuje Farerų salose gyvenančios šeimos drama – paukštininkas Esmaras ir jo žmona Johana privalo per metus susilaukti sūnaus, kitaip jie praras nuomos teisę į žemes, kuriose gyvena.
Režisierius R. Hobertas didžiuosiuose ekranuose debiutavo 1993 m. filmu „Džiaugsmo pavasaris“, pelniusiu Ingmaro Bergmano apdovanojimą. Nuo to laiko kūrėjas daugiausia gilinasi į žmogaus, šeimos bei santykių temas.
– Tai istorija, kuri remiasi skandinavų legenda. Kokia tai legenda ir kodėl ji aktuali ne skandinavams?
– Iš tiesų, tai yra tikra istorija, kuri pavirto legenda. Filmą įkvėpė tikra 19 amžiaus istorija, kurią man papasakojo Farerų salose gyvenanti moteris. Ji pasakė: „Esu mačiusi jūsų filmų ir jeigu kas nors sukurtų apie tai filmą, tai turite būti jūs.“ Pagalvojau – labai malonu, tačiau idėjas filmams žmonės man siūlo kone kasdien. Aš išklausiau tą moterį, tačiau jos pasakojimas tetruko 90 sekundžių, išgirdau tik legendos esmę: vyras ir moteris privalėjo susilaukti sūnaus, kad galėtų pratęsti žemės nuomos sutartį, toks buvo Farerų salų įstatymas. Ši šeima turėjo tik dukrų, o per metus privalėjo susilaukti sūnaus. Jie ieškojo neįprastos išeities. Kadangi norėjo likti susituokę, drauge nusprendė surasti kitą vyrą, kuris apvaisins moterį. Jie negalėjo numatyti šio pasirinkimo pasekmių. Ir viskas, tik tiek ta moteris man papasakojo.
Bet ši legenda mane „pagavo“, mane sužavėjo ne istorinės aplinkybės, santykiai tarp dviejų žmonių, jų ryžtas susilaukti vaiko kitokiu būdu. Tai lyg iš praeities į modernius laikus atskriejusi strėlė, kuri mums primena šiandieninių tėvų problemas: vienišos motinos ir tėvai, nežinomos tėvystės, įvaikinimai. Išgirdęs tos moters idėją, supratau, kad turiu galimybę papasakoti modernią istoriją praeities rėmuose. Todėl man nereikėjo „McDonald's“ ženklų, automobilių, mobiliųjų telefonų, tik žmonių ir gamtovaizdžio, kuriame skleidžiasi jų sprendimai.
– Taip, filmo istorija plėtojasi 19 amžiuje, ne šiomis dienomis. Bet jei kalbėtume apie ryšį tarp praeities ir dabarties, jūsų filme išryškėja žmogaus teisių aspektas. Jei kalbėtume konkrečiau – moterų teisių aspektas, kadangi įstatymai nevienodai traktuoja palikuonis mergaites ir berniukus.
– Dėl to ši legenda ir yra tokia žavinga – ji savyje turėjo daugybę galimybių kalbėti apie šių dienų visuomenę, taip pat pasakoti apie partriarchinę sistemą bei pasipriešinimą jai, apie vaikų ir moterų teises ir siekį išgyventi. Įstatymas yra viena, tačiau jis negali valdyti ir varžyti žmonių. Kaip žinote patys iš Lietuvos istorijos, visada atsiras kovojančių prieš priespaudą. Man buvo svarbu akcentuoti šį istorijos elementą, parodyti, kokiais būdais moterys bei vaikai gali kovoti prieš patriarchalinę sistemą.
– Minėjote, kaip kažkokia moteris priėjo prie jūsų ir pasidalijo mintimi filmui. Tačiau pirmiausia juk parašėte knygą, kurią ekranizavote. Kodėl negalėjote tiesiog parašyti filmo scenarijaus?
– Pirmiausia parašiau ne knygą, bet scenarijų. Tiesiog finansavimo šaltinių paieška labai ilgai užtruko. Šis filmas turėjo būti didelė jungtinė Europos šalių produkcija, prie kurios ketino prisidėti vokiečių, prancūzų, italų prodiuseriai. Todėl planavome laivų scenas filmuoti Viduržemio jūroje, vokiečiai norėjo, kad filmuotume Vokietijos kalnuose. Tai mane privertė pasijusti kaip turizmo kompanijos darbuotoju, pradėjau baimintis, kad taip prarasime istoriją. Tad savo nepasitenkinimu pasidalijau su prodiuseriais ir nusprendėme, kad viską filmuosime Fererų salose, kur ir vyksta legendos pasakojimas. Jokio keliavimo. Tad likome tik su puse biudžeto, turėjome pradėti ieškoti naujų rėmėjų.
Kol vyko šis procesas, aš nuobodžiavau, todėl turėjau užsiimti kuo nors, kurti. Nenorėjau pradėti jokių kitų darbų, nes filmo istorija mane buvo pernelyg įtraukusi, nenorėjau prarasti šio ryšio. Ir pagalvojau - galbūt ir nebus jokio filmo, tačiau aš jau turiu istoriją, kodėl gi neparašius romano? Tad laukdamas, kol atsiras trūkstamas finansavimas, parašiau knygą ir vos ją užbaigiau, sužinojau, kad galime pradėti filmavimus. Prieš pusantrų metų viską nufilmavome, bet nutarėme, kad geriau pirma išleisti knygą, kad filmas sulauktų daugiau susidomėjimo.
– Ką galite pasakyti apie skirtumus tarp knygos ir filmo scenarijaus? Knyga juk paremta filmo scenarijumi?
– Jie persipynę, rašiau abu nuo vieno pereidamas prie kito. Iš pradžių turėjau scenarijų, tada parašiau knygą. Bet berašydamas romaną atradau tam tikrų detalių apie personažus, kurias išsamiau aprašiau knygoje nei scenarijuje. Todėl tuos elementus perkėliau į filmo scenarijų, taip pat jame atradau dalykų, kuriais papildžiau knygą. Taigi procesas buvo dvikryptis.
– Kino apžvalgininkai dažnai giria jūsų filmą dėl nuostabios kinematografijos, gražių filmavimo vietų. Ar sutiktumėte, kad šie bruožai išskirtinai būdingi skandinaviškam kinui?
– Ne, taip nemanau. Man rodos, kad skandinavų kinas šiomis dienomis sukuriamas iš labai paprastų medijų. Daugybė švediškų filmų per pastaruosius metus buvo labai bjaurūs.
– Ką turite omenyje, sakydamas „bjaurūs“?
–Bjaurūs ta prasme, kad niekas neskiria didelio dėmesio kinematografijai, dauguma kūrėjų tiesiog filmuoja, lakstydami su kamera. Kalbu apie jų savotišką stilių, kurio pradininkas Larsas von Trieras. Tačiau jo stilius pasižymi stulbinančiu tempu ir grožiu, o žmonės mano, kad gali būti kaip Larsas von Trieras, jį imituoja, griebia telefonus ir filmuoja. Žinoma, galima matyti ir prestižinių, estetiškų švediškų produkcijų. Mano nuomone, stipriausia skandinaviško kino savybė yra dėmesys santykiams ir žmogui - turime kur kas daugiau filmų, kurie auditoriją žavi dėl veikėjo vystymosi, o ne kažkokių intrigų. Tiesa, galiu ir iškart paprieštarauti sau bei pridurti, kad turime ir daug kriminalinio kino.
– Šeimos drama, santykiai tarp žmonių yra dažnos temos jūsų filmuose. Kodėl jos dominuoja jūsų kūryboje? Kaip manote, kokios kitos temos gali skleistis per šiuos klausimus?
– Ryšio su kitais žmonėmis poreikis yra tai, kas vienija mus visus. Mes nenorime būti vieni. Meilė, pavydas, godumas ir kitos emocijos, kylančios iš santykio su kitu, mano nuomone, yra vienos svarbiausių temų, kurias nuolat analizuoju. Sukūriau skyrybų dramą „Visi mėgsta Elis“, 2006-aisiais „Scanoramoje“ parodytą filmą apie pavydą tarp šeimos narių „Hario dukterys“. Dar seniau esu sukūręs filmą apie vaikus, kurie nori prieš mirštant tėvui iš jo atimti namą. Man patinka istorijos, kurios padeda tiek man, tiek žiūrovui pasimokyti, kaip derėtų elgtis. Mumyse yra daugybė blogio jėgų. Ar galime su jomis kovoti? Ar su visu tuo mumyse slypinčiu blogiu galime būti gerais? Šie klausimai man yra patys svarbiausi.
