Kultūra

2019.12.01 17:50

100 Lietuvos nacionalinės bibliotekos metų: nuo knygyno Kaune iki lyderės tarp Europos bibliotekų

kaip per šimtmetį augo ir keitėsi ši vieta
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.12.01 17:50

„Man labai patinka Viktorijos Daujotytės mintis, kurią gal net per dažnai prisimenu – biblioteka yra vieta, kur žmogus susitinka su knyga, žmogus susitinka su žmogumi, mintys susitinka su mintimis. Manau, kad ši formulė mūsų bibliotekoje realizuota“, LRT.lt sako 100 metų jubiliejų švenčiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas.

100 metų – daug tai, o gal visai mažai? Atsakymas, ko gero, priklauso nuo to, apie ką galvojama – valstybę, žmogaus gyvenimą, o gal biblioteką. Šiais metais šimtmetį švenčiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas teigia, kad 100 metų tokiai institucijai – iš tiesų daug. Šis skaičius savyje slepia istorinius įvykius, lūžius, skirtingas santvarkas, net kelias bibliotekos erdves, plėtrą... Ką jau bekalbėti apie naujovę po naujovės šiandienos gyvenime.

„Nacionalinės bibliotekos atsiranda tik atsiradus nacionalinėms valstybėms. Tai neišvengiamai susiję su valstybės raida. 100 metų yra daug, o žmogaus gyvenime – daugiau nei daug. Kalbėdami apie bibliotekos šimtmetį kalbame apie pokyčių gausą, žmogiškąją atmintį ir besikeičiančias formas – nuo knygų prie laikmenų ir pan.“, – sako R. Gudauskas.

Iš Kauno į Vilnių

100 Lietuvos nacionalinės bibliotekos metų – tikrai verti susidomėjimo. Pirmiausia, bent mintimis derėtų iš sostinės persikelti į Kauną, kur 1919 m. įkurtas Kauno valstybinis centrinis knygynas, tapęs šios institucijos pirmąja stotele.

R. Gudauskas sako, kad greitai kintančios istorijos metu bandyta steigti nacionalinę instituciją – biblioteką. Jos kelias prasidėjo Kaune ir ten vingiavo iki pat 1963 m.

„Laikui bėgant susidarė palankios sąlygos biblioteką perkelti į sostinę Vilnių, tačiau nebuvo jokio tam tinkamo pastato. Įsivyravęs sovietmetis lėmė, kad 1963 m. duris atvėrė pagal to meto standartus optimalus pastatas, kurio architektas buvo Viktoras Anikinas. Reikia pasakyti, kad biblioteka visą laiką buvo gana gerai valdoma, nors žinoma, to meto ideologinės duotybės negalėjo nepadaryti tam tikros įtakos“, – pasakoja R. Gudauskas.

Biblioteka buvo gyva, kiek tuo metu galėjo

Paklaustas, kada pirmą kartą pats įžengė į jau beveik dešimtmetį valdomą biblioteką, R. Gudauskas prisimena, kad tai buvo atvykus studijuoti į Vilnių: „Nors mokiausi Vilniaus universitete, visą laiką po paskaitų praleisdavau čia. Tai tikrai buvo šventovė. Prisimenu, kad net ir tuomet bibliotekoje nebuvo vien tylu ir ramu – irgi vyko daug renginių, knygų pristatymų. Biblioteka buvo gyva, kiek tuo metu galėjo būti.“

Tiesa, prisimena R. Gudauskas, biblioteka labai ilgai nebuvo tokia atvira, kokia yra dabar. „Norėdamas patekti į vidų, turėdavai pateikti skaitytojo pažymėjimą. Dar ir dabar tokių bibliotekų – daugybė. O čia, Martyno Mažvydo bibliotekoje, yra kitaip. Tai vieta, kur ne tik saugomos knygos, bet ir atsiskleidžia socialinis aspektas“, – teigia bibliotekos vadovas.

Pasak R. Gudausko, daugmaž trečdalis šiandienės Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojų – institucijos saugomų vertybių skaitytojai ir tyrinėtojai, trečdalis – renginių dalyviai, o dar dalis – žmonės, ateinantys bendrauti ir bendradarbiauti tam skirtose erdvėse.

„Man labai patinka Viktorijos Daujotytės mintis, kurią gal net per dažnai prisimenu – biblioteka yra vieta, kur žmogus susitinka su knyga, žmogus susitinka su žmogumi, mintys susitinka su mintimis. Manau, kad ši formulė mūsų bibliotekoje realizuota“, – viliasi R. Gudauskas.

Žmonės veržiasi dirbti į biblioteką

Šiuo metu Nacionalinėje bibliotekoje pluša 471 darbuotojas, sako R. Gudauskas, ir priduria, kad jei žmogus – stiprus, motyvuotas ir kompetentingas, jis reikalingas bibliotekoje. Paklaustas, ar jauni žmonės noriai darbinasi bibliotekoje, šios direktorius patikina – labai: „Nepaisant mažų atlyginimų, žmonės veržiasi pas mus dirbti. Yra atvejų, kai žmonės grįžta iš užsienio užsidirbę pinigų, ir tuomet ateina į biblioteką.“

Martyno Mažvydo bibliotekoje – daugybė naujų departamentų ir įvairių sričių specialistų, teigia R. Gudauskas. „Mūsų vizija – tapti integralia valstybės informacijos politikos, kultūros, švietimo, mokslo, ekonomikos pažangos dalimi. Čia visko vyksta tiek daug, kad jaučiame tai įgyvendindami“, – tikina direktorius.

Paklaustas, kaip Lietuvos nacionalinė biblioteka atrodo Europos šalių kontekste, R. Gudauskas patikina, kad jei ir išskiria, tai geruoju. „Mūsų misija – surinkti visa geriausia, kas spausdinta Lietuvoje ar apie Lietuvą. Štai mano manymu pačios geriausios pasaulyje bibliotekos – The British Library – misija yra surinkti viską, kas geriausia spausdinta visame pasaulyje. Didžiuojuosi, kad prieš kelis metus ir mes pasirašėme partnerystės sutartį su britų biblioteka“, – sako R. Gudauskas.

Martyno Mažvydo bibliotekoje – ne ką mažiau, nei kitose Europos nacionalinėse bibliotekose, ir tikrai yra kuo didžiuotis. Tačiau vien džiaugtis bibliotekos turtais nepakanka, tikina šios vadovas, pridurdamas, kad vienas svarbiausių šiandienos uždavinių – ne tik skaitmeninti, bet ir įveiklinti turimas kultūros vertybes.

Neturi prabangos dreifuoti

Ar Lietuvos nacionalinė biblioteka, sulaukusi šimtmečio, išgyvena klestėjimo laikotarpį? R. Gudauskas sako, kad į tokį klausimą jam, kaip institucijos vadovui, objektyviai atsakyti sunku, tačiau iš šalies ji girdi būtent tokius biblioteką giriančius komentarus.

Tačiau sustoti ir mėgautis pagyromis negalima. Pasak R. Gudausko, šiuo metu vyraujantys informacijos greičiai yra milžiniški, todėl ir tobulėti reikia atitinkamai: „Per vienerius metus viskas gali labai pasikeisti. Jei būsime apsnūdę, liksime šalikelėje. Dėl šios priežasties kai kada žmonės mane sutinka ten, kur nebūtinai pamatysi kitų bibliotekų vadovus.“

R. Gudauskas tvirtina, kad vesti Lietuvos nacionalinę biblioteką į priekį jam padeda ankstesnės darbo patirtys, ypač – susijusios su informacinėmis technologijomis, tokiomis aktualiomis šiuo metu.

„Suprantu, kad daugumoje institucijų greitis dabar yra viskas. Ir kai ateini į kokią nors struktūrą, o biblioteka yra labai inertiška struktūra, turi pakeisti tą per daug metų nusistovėjusią situaciją. Mes neturime prabangos tiesiog dreifuoti. Pažiūrėkite, kiek bibliotekų išnyko būtent todėl, kad dreifavo“, – teigia R. Gudauskas.