Kultūra

2019.11.19 11:42

Laima Kreivytė. Griauti mentalines sienas

Laima Kreivytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.11.19 11:42

Prieš trisdešimt metų griuvo Berlyno siena. Nesitikėjau, kad šį istorinį momentą minėsiu Berlyne, bet draugė pakvietė savaitgalį kartu pasivaikščioti po parodas ir taikią revoliuciją švenčiantį miestą. Tai, kad dabar galiu kada panorėjusi pasiekti Berlyną, nekratoma pasienyje, neinstruktuojama, nestebima budrios Saugumo akies, yra geriausias asmeninis griuvusios sienos patyrimas.

Berlynas buvo pirmasis „kapitalistinis“ užsienio miestas, kurį aplankiau su mokyklos ekskursija dar sovietmečiu. Tiesa, kapitalistinę jo dalį matėme tik iš tolo, žvelgdami į Brandenburgo vartus kaip į rojaus pažadą: ten, už jų, slypi laisvas pasaulis, o čia mes esame „tarybiniai piliečiai“, atskirti sienos, armijos ir dykros tarp jų. Privaloma tvarka buvome nuvežti ir į SSRS karinį dalinį, kur apžiūrėjome ne tik tankus, bet ir kiaulidę su dryžuotais paršais, kuriuos mums išdidžiai parodė politrukas, keistai panašus į Putiną. Demokratinės Vokietijos bendraamžiams aiškinome, kad mes lietuviai, tačiau vis tiek buvome „sovietikai“, o ir patys jautėmės varganai, kad ir kaip nenorėjome to parodyti.

Kai griuvo Berlyno siena, o Sąjūdis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, pagaliau galėjome keliauti neprispausti meškos letenos. Ir nors skurdas dar barškėjo smulkiomis monetomis kišenėse, versdamas aplenkti miesto kavines ir virti vandenį elektrine spirale pigiuose nakvynės namuose, bet jau nereikėjo atstovauti „plačiajai tėvynei“ ir lankyti privalomų karinių kiaulidžių.

Tačiau sistemos įdiegtas susidvejinęs sovietinis mentalitetas pasirodė tvirtesnis už geležinę uždangą. Nepasitikėjimas valstybės įstaigomis, policija ir visokiais tikrintojais, politikų pažadais (šis vienintelis niekada nenuvylė), nenoras stoti į partijas, neatsparumas neva nemokamiems daiktams ir kitokioms akcijoms kažkur tebetūno kaip radioaktyvios atliekos. Nepasitikėjimas yra svarbiausias sovietmečio rudimentų cheminis elementas – nepasitikėjimas visuomeninėmis (o kodėl jie nemokamai dirba? tikriausiai vis tiek kažkokios naudos turi...) ir privačiomis (tuštybė ir noras išgarsėti) iniciatyvomis, nepasitikėjimas verslu (vagys) ir valstybiniu sektoriumi (irgi vagys). Ir nors iš paskutiniųjų stengiesi išvalyti apnuodytą sąmonę, bet draustiniuose dygstantys namai, kertami ir užstatomi parkai, o ypač „tėviškas“ valdžios požiūris į „mažutėlius“, su kuriais nėra ko diskutuoti – reikia tik nurodyti kelią, grąžina susidvejinusios sovietmečio realybės pojūtį.

Tik dabar vietoj aiškiai matomos ir saugomos geležinės uždangos naudojama dūmų uždanga – ir pigiau, ir poveikis didesnis. Sugriovėme išorines sienas, bet tebestatome vidines, kurios yra daug pavojingesnės. Nes išorinės bent jau vienijo žmones kovoti prieš okupantus, o vidinė socialinė atskirtis (Lietuvoje didžiausios ES žirklės tarp turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų) graužia valstybę iš vidaus. Niekas nežino, kaip plačiai tas politinis vėžys išsikerojęs, bet nereikia laukti metastazių, kad suprastum, jog jis – piktybinis.

Prieš kokį dešimtmetį Lietuvoje paskaitą skaitė garsus vizualumo tyrinėtojas Jamesas Elkinsas. Jis pasakė tuo metu arogantiškai nuskambėjusią mintį, kad informacinė siena tarp Rytų ir Vakarų Europos tebėra kažkur ties Berlynu. Na ir pasikėlę tie vakariečiai, pamaniau kaip tikra rytietė – juk mes jau Europos Sąjungoje ir NATO, laisvai keliaujame po pasaulį ir net kavos mieste galime išgerti! Таčiau geriau pagalvojusi supratau, kad tyrinėtojas buvo teisus. Ne tik tada, bet ir dabar. Nors po sienos griūties gimusi karta jau laisvai kalba keliomis kalbomis ir kuria pasaulinio lygio meną (Mirga Gražinytė-Tyla, Venecijos „Auksinį liūtą“ pelniusios Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė), mentalinis žemėlapis keičiasi ne taip greitai. Vis dar leidžiamos studijos apie menininkes, kuriose yra vos vienas kitas vardas iš Rytų Europos – dažniausiai Lenkijos ir Rusijos. Baltijos šalys tarsi patenka į niekieno zoną – jau ne Rytų, bet ne visai Šiaurės ir dar ne Vakarų. Tai gal mes Pietų Europa? Baltic ir Balcan skamba panašiai, belieka prie Marinos Abramovič ir Sanjos Ivekovič prirašyti Eglę Rakauskaitę ir Violetą Bubelytę. Juokas juokais, bet vis dar turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, kad galėtume patys rašyti savo istorijas ir kad jos taptų ne tik mūsų pačių „vidinio naudojimo“, bet ir platesnio Europos, pasaulio diskurso dalimi.

Berlyno sienos griūties minėjimas vyko visą savaitę – su nemokamomis parodomis, ekskursijomis, filmais, koncertais, projekcijomis ant fasadų. Filmų programoje rodyta ir estų sukurta dokumentika apie Baltijos kelią, ir Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Vokietijos susivienijimas – vienas iš svarbiausių geopolitinių 20 a. įvykių, bet ar per 30 metų išnyko vidinės sienos? Apklausos rodo, kad daug rytų vokiečių jaučiasi ne integravęsi, o tapę „kitos“ Vokietijos dalimi. Kad Rytų ir Vakarų Vokietijos ne susijungė, o Vakarai prijungė Rytus ištrindami ne tik sieną, bet ir VDR atmintį (ne apie suvenyrus ir trabantus kalba). Ir nors ekonominė gerovė buvusiems rytiečiams pakilo kelis kartus ir jie gyvena geriausiai iš buvusio sovietinio Rytų bloko, tai nepanaikina nuvertintos praeities jausmo. Todėl Vokietijos rytuose daugiau socialinio nepasitenkinimo, rasizmo, antisemitizmo, homofobijos – kultūrinių ir politinių įtampų. Tai, kad žmogui svarbi ne tik kylanti ekonomika, bet ir pagarba jo/s atminčiai, yra viena iš svarbiausių sienos griuvimo ir Vokietijos susivienijimo pamokų.

Šią pamoką ypač aktualu šiandien išmokti Lietuvai. Neturime miestą ar šalį dalijančios sienos, bet statome tvoras, vartus į anksčiau buvusius pereinamus kiemus, tveriame paežeres, prabangių namų kvartalus, norime užtverti ir užrakinti parkus. Bet dar blogiau už geležines ir spygliuotas tvoras yra vidinės sienos, kylančios prie paminklų ir viešosiose erdvėse. Čia bandoma vaizduoti, kad sovietmetis neegzistavo (kaip ir VDR), kad viską iš to laiko reikia rauti su šaknimis, ištrinti iš atminties, sunaikinti. Nesuvokiama, kad toks vienpusis sudėtingo laikmečio traktavimas – tai bandymas žaizdas paslėpti po trinkelėmis. Bet neįmanoma pridengti radioaktyvios zonos naujų namų blizgesiu. Neišspręstos problemos, užtildyti balsai, užtušuota atmintis nuodys miestą ir jo gyventojus. Tas pūlinys tvinks ir sprogs pačiu netinkamiausiu metu. Jokia gerovės valstybė nebus įmanoma, kol nesugriausim mentalinių sienų. Kol nesuprasim, kad reikia investuoti ne į pastatus, o į žmones.

Komentaras skaitytas LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ (nuo 53 min.):


Kultūros savaitė. Partizanų gyvenimas ir kovos kine