Kultūra

2019.11.17 18:03

Libertas Klimka. Priešžiemin įžengus

Libertas Klimka,etnologas2019.11.17 18:03

Pažvelkime, kokie gi orai už lango? Šis lapkritis toks neįprastas, netgi keistu vadintinas. Šiltų, bet drėgmės pritvinkusių dienų pažėręs, miglomis apsiautęs... Gamtos reiškinių stebėtojai sako, kad tai jau esąs priešžiemis. Prasidedąs šlapdribomis, pirmuoju sniego užklotu, kuris ilgai neišsilaiko, o pasibaigiąs jau pastovesne sniego danga ar žemę visą parą kaustančiu gruodu.

Liaudies dainos žodžiais:

Liūdni, apkurtę visi ryteliai –

Jau nebečiulba linksmi paukšteliai...

Dienos apniukę ir naktys šaltos,

Dažnai su gruodu šalnelės baltos...

Šį metą tarsi įrėmina dvi tradicinio kalendoriaus šventės: paskutinioji rudens – šv. Martynas, ganiavos pabaiga, tai lapkričio 11-oji, ir pirmoji žiemos – šv. Andriejus, advento pradžia, lapkričio 30-oji.

Žinia, kalendorinės šventės turi pastovias datas, o Lietuvos klimatas – toks permainingas. Vienais metais ruduo ilgesnis ir šiltesnis, kitais – žiema anksčiau prisėlina. Tarsi tyko kur pasislėpusi, kad griebtų į savo ledinį glėbį auksinį rudenį. Tada paskutinieji medžių lapai krenta jau ant sniego paklotės.

Senolių patirtis taip sako: „Jei priešžiemis atjoja ant obuolmušio žirgo, tai žiemą jis iš vienos rankovės barstys sniegą, iš kitos - šaltį. Jei atjos ant palšo arklio, tai bus nei žiema, nei ruduo.“ Obuolmušis žirgas – tai sniegingų ir švelnesnių dienų kaita, o palšas – toks, kad ir grybų šiluose dar galima atrasti.

Taigi priešžiemio orai nuspėja būsimą žiemą. O kalendorinių metų pabaigos orai numatomi tokia taisykle: „Jei žąsis per Martyną ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo; ir atvirkščiai“. Čia tenka pridurti dabar labai dažnai vartojamą žodį „galimai”, nes klimatas akivaizdžiai ėmė šiltėti. Tik nėra tikrumo, ar dėl žmogaus ūkinės veiklos, ar dėl kokių kosminių priežasčių…

Dar vienas priešžiemio požymis – praskrendantys paskutinieji svirbelių būriai. Net didmiesčiuose galima pastebėti šiuos keliautojus iš šiaurės, taigos miškų paukštelius. Nesunku juos atskirti iš gražaus kuodelio bei tarpusavio pašnekesių garsų – švelnaus „svirrr...“.

Žvilgterėję į astronominį kalendorių, pamatysime, kad šviesaus paros laiko belikę aštuonios valandos ir 26 minutės. Ne vieną rytmetį žemė jau buvo nubalinta šalnos ir net sniegeliu pabarstyta. Esama vaizdingų posakių liaudies kalboje apie šalną. Štai paklaus: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?”; arba palygins: „Lenda kaip šalna po stogu”. Posakis „Ieškok dilgynių po šalnos“ reiškia, kad jau per vėlu; o „Užpuolė kaip šalna ant grikių“ – reiškia, visai netikėtai.

Žmogų irgi galima su šalna palyginti, pavyzdžiui, „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“, reiškia, labai greitas. Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą, pasakyti: „Koks te tavo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos”; O pamokyti jauną žmogų taip : „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysies kaip šalna patvoriais, nieko neturėsi”. Ir subarant: „O, kad tave šalna!” Kartais labai apibendrintai, bet teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai”. Senbernį kaime dažnai pavadina „šalnakandžiu”. O jei taip apie obuolį ar kriaušę pasakytų, - tai reiškia, kad yra vėlyvos rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko, šalnotas - toks su balšvu atspalviu. O „šalnažiedis“ augalas – atsparus šalčiui, ilgiausiai akį spalva džiuginantis.

Šalną su vėju, tas atšiaurias gamtos stichijas, nuo seno žmogaus norėta prisijaukinti, tad kviesdavo tuodu prie vaišių stalo, net Kūčių vakarienės. Atidaro šeimininkas duris ir šaukia vidun, – toks paprotys dar neseniai buvo gyvas senų žmonių atmintyje šiaurės rytų Lietuvoje.

Šiam metui būdingas gamtos reiškinys yra ir miglos. Upių bei ežerų vanduo sulaiko šilumą, tad vakarop ar švintant iš jų kyla ir driekiasi rūko tumulai. Kaimo aštrialiežuviai ir iš to rastų ką pasakyti smagaus: „miglą pūsti į akis” – reiškia, įžūliai meluoti; „migla akis užpilti“ – pripasakoti nebūtų dalykų. O štai „miglius“ – tai toks dažnas rudenį lietutis; sakoma, miglena – smulkiais lašeliais lynoja. „Miglos košė” – tai visiškas žioplys, o „miglos padauža“ – vaiduoklis. Pajuokaujant, galima kam pasiūlyti – „gal norėtum porą maišų miglos?“

Taigi priešžiemis yra gamtos sukamo kasmetinio kalendorinio rato tarpsnis.