Lietuvos nacionalinėje galerijoje (NDG) veikia jubiliejinė tapytojo Augustino Savicko paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė“. Keisti objektai salėje, aukštai, beveik palubėje kybančios drobės – visa tai paaiškinama siekiu atkurti menininko darbinę aplinką, atmosferą.
Simboliška
Sekmadienio popietę parodoje sutiktas jos kuratorius Vidas Poškus LRT.lt skaitytojams papasakojo, esą per dailininko 100-mečio parodą akcentuoti A. Savicko dirbtuvę pasiūlė NDG ir tapytojo sūnus Raimondas Savickas. Iš pradžių net ketinta ręsti dviaukštę struktūrą, kuri primintų dailininko studiją. Tačiau parodos architektė Marija Repšytė (teisingai) atkreipė dėmesį: „O kur bus tapyba?“
„Įdomu – kuo daugiau giliniesi į A. Savicko kūrybą, tuo daugiau pamatai darbų, motyvais besisiejančių su dirbtuve“, – sakė V. Poškus.
Taip pat skaitykite
NDG lankytojai atkreips dėmesį, kad didžiosios salės sienos viename gale nudažytos raudonai, kitame – baltai. Simboliška. „Raudonas vynas, baltas vynas. Tik nežinia, kurį A. Savickas mėgo labiau“, – nusišypsojo V. Poškus.
Priešpriešos pabrėžiamos ir eksponuojant parodos turinį. Sovietmetis ir nepriklausomybės metai, oficialusis, viešasis, chrestomatinis, „muziejinis“ Savickas ir – intymus, posovietinis. Tamsus ir šviesus, suvaržytas, akademinis ir absoliučiai išlaisvėjęs.
„Sovietmečiu A. Savickas negalėjo neatiduoti tam tikros duoklės valdžiai, tačiau tapė ir peizažus, portretus, natiurmortus, kurie, kaip pats yra rašęs, jam padėjo išsilaisvinti“, – teigė V. Poškus ir atkreipė dėmesį į „Geltono namo“ ciklą, ko gero, nutapytą žvelgiant pro dirbtuvės langą.
Net diplominį darbą „Susirinkimas“ (1949) A. Savickas sukūrė savo dirbtuvėje, kuri po karo buvusi Dailės instituto bendrabutyje. V. Poškus atkreipė dėmesį į dar vieną įsidėmėtiną detalę: dailininkas jau tais laikais vienas pirmųjų Lietuvoje tapė pagal nuotrauką – tik partinius „Pogrindžio spaustuvės“ (1952) veikėjus priglaudė savo skliautuotoje studijoje.
Taip pat skaitykite
Savickiška raudona
A. Savicko mėgstama spalva – žalia. Tačiau ir raudona („savickiška raudona“) keliauja iš drobės į drobę. Vėliau ėmė daugėti geltonos, kuri kaupėsi, kaupėsi ir sprogo paskutiniais kūrybos metais.
Per kūrybą keliauja ir kiti motyvai, vaizdiniai: migdolinės akys ir apsikabinusios figūros. „Galima svarstyti, kad šitaip paveiksluose atsiskleidė prarastos, išblaškytos ir sunaikintos šeimos ilgesys. Iš gana banalaus motyvo menininkas sukuria apibendrinimą“, – teigė V. Poškus.
Parodoje atsirado keletas ekspozicinių objektų. Silikatinių plytų siena yra užuomina į A. Savicko studiją Klimo gatvėje. Piramidinė struktūra primena laiptus, kurie buvo ne vienoje ano laiko menininko studijoje.
A. Savickas gimė 1919-ųjų gegužės 12 dieną Kopenhagoje, lietuvių rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. 1939 metais pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje. Per Antrąjį pasaulinį karą prarado artimuosius, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, tarnavo Raudonojoje armijoje.
1945–1949 metais studijavo tapybą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1951–1993 metais ten dėstė. Nuo 1951 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Rašė spaudoje kultūros ir meno temomis, išleido knygų ir mokslinių monografijų. 1993 metais jam suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Mirė 2012-ųjų birželio 24 dieną.
