Kultūra

2019.11.18 12:02

Marius Burokas: kažkas čia iš mūsų – gyvas (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.11.18 12:02

Poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas šią savaitę aptaria naujas knygas – Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininką“, Andre Acimano „Vadink mane savo vardu“ ir Enrikos Striogaitės „Žmones“.

Kazuo Ishiguro, Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. – V.: Baltos lankos, 2019.

Būna, kad tik atsivertęs knygą supranti, kaip pasiilgai subtilaus, niuansuoto, lėto pasakojimo apie paprasčiausius, o kartu ir svarbiausius dalykus. Ir supranti, kad šiek tiek pavargai nuo dažnai rėksmingo rašytojų noro patikti, įvairiausių literatūrinių triukų ir skaitytojui prieš akis tiesiamų ryškiaspalvių kilimų.

Šiandieną kaip tik ir pristatysiu porą tokių nerėksmingų romanų. Pirmasis jų primena subtilią drožinėtą figūrėlę ar piešinį tušu. Ir nenuostabu. Tai „Baltų lankų“ leidyklos išleistas japonų kilmės britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, iš anglų kalbos jį išvertė Mėta Žukaitė.

Kazuo Ishiguro mūsų skaitytojui puikiai žinomas, lietuvių kalba išleista keletas jo romanų – už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas ir Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, 1989 m. apdovanotas „Man Booker“ premija už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ nėra naujas rašytojo kūrinys, tai jo antrasis romanas, pirmą kartą išleistas 1986 metais. Romano siužetas labai paprastas: 1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, stengiasi ištekinti jaunėlę dukterį, todėl susirūpinęs savo šeimos reputacija lanko įvairius senų laikų pažįstamus. Štai čia skaitytojui jau turėtų kilti įtarimas: kodėl gerbiamas ir žinomas dailininkas nerimauja dėl savo reputacijos ir praeities? Šiai mįslei įminti ir skirtas Ishiguro kūrinys.

Tačiau tai tik paviršius. Dailininko Masudžio Ono dvejonės, jo praeityje slypinčios klaidos atskleidžiamos labai subtiliomis užuominomis, dialogais, jo gyvenimas atveriamas palaipsniui, neskubant. Tuo ramumu, susitvardymu, po nepriekaištingu paviršiumi slypinčia gelme ir aistromis „Plūduriuojančio pasaulio dailininkas“ – labai japoniškas ir kartu labai britiškas romanas.

Trumpai tariant – „Plūduriuojančio pasaulio menininko“ tema labai artima ir mums – daugybę okupacijų, režimų ir įvairių santvarkų pergyvenusiai tautai. Romanas pasakoja apie menininko padėtį neramiais laikais ir jiems pasibaigus. Jame atskleidžiama, kaip nekaltos tradicinės tapybos mokęsis talentingas menininkas susivilioja nacionalizmo idėjomis, tampa propagandiniu dailininku ir pavojingojo Nepatriotinių veiklų komiteto patarėju, kurio žodis dažnai lemdavo kitų menininkų likimus.

Kartu šis romanas – klasikinis „nepatikimo pasakotojo“ pavyzdys. Skaitytojas turi kliautis tik pasakotojo – dailininko Masudžio – žodžiais ir atmintimi, kitos perspektyvos rašytojas jam neduoda. Todėl romano skaitymas šiek tiek primena ir detektyvo, ir archeologo darbą – susirinkti, sulipdyti visą paveikslą, visą gyvenimą ir įvykius pačiam. Ta užduotis tikrai pagauna ir įtraukia.

Ishiguro, be paviršutiniško rankų laužymo, tragedijų, melodramatikos ir kraujo, vaizduoja, koks slidus toks kelias, dažniausiai vedantis išdavystės ir nelaimės link. Jis parodo ir tai, kaip žmonės yra linkę save pateisinti: „Mes bent jau veikėme pagal savo įsitikinimus ir stengėmės kiek galėdami. Tiesiog galų gale paaiškėjo, kad mes – tik paprasti žmonės. Paprasti žmonės, neapdovanoti jokia išskirtine įžvalga. Tai ir buvo mūsų nelaimė – būti paprastais žmonėmis tokiais laikais.“

Tai taip pat romanas apie žmogaus garbę, orumą, pastangas juos išsaugoti, pasakojimas apie kaltę ir kolektyvinę visos nacijos kaltę, o kartu ir apie kartų – senosios ir jaunosios, pokario kartos, kuri smerkia „susitepusius“, konfliktą.

Andre Aciman, Vadink mane savo vardu. Iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė. – V.: Balto, 2019.

Romanų, kurie subtiliai, aistringai, bet nebanaliai kalbėtų apie meilę, taip pat nėra daug. Vienas tokių – Egipte gimusio rašytojo ir literatūros profesoriaus, Prousto specialisto, Andre Acimano romanas „Vadink mane savo vardu“. Acimanas – keleto romanų autorius, o ši knyga jam pelnė premijų, pagal ją buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, pelnęs „Oskaro“ ir BAFTA apdovanojimų.

Romane vaizduojamas devintas praėjusio amžiaus dešimtmetis, vasara, Italijos Rivjera, profesorius su šeima, žmona ir septyniolikmečiu sūnumi Eliju, atostogauja savo viloje. Šeima turi tradiciją: kasmet į savo vilą atostogauti ir kartu padirbėti prie savo mokslinio darbo pakviečia vieną akademinio sluoksnio atstovą. Romanas prasideda į vilą atvykus 24 metų amerikiečiui, Kolumbijos universiteto doktorantui Oliveriui. Elijas iš pirmo žvilgsnio užsiplieskia meile ir aistra Oliveriui, o šis taip pat nėra jam abejingas, nors tokiu ir dedasi. Romano atmosfera net įkaista nuo neišsakytų, o vėliau ir išsakytų, atvirų, abipusių jausmų.

Elijas – protingas, talentingas, jautrus jaunuolis, Oliveris – dailus, išsilavinęs, sąmojingas, su visais mokantis rasti kalbą. Tai, kas tarp jų tą vasarą įvyksta, pakeičia Elijo gyvenimą, lieka jo atmintyje visam laikui.

„Vadink mane savo vardu“ – romanas prisiminimas apie „nesugrąžinamos praeities mylimąjį“, nostalgiškas, bet kartu kupinas erotikos ir aistros. Jaunatvišką, naivią Elijo meilę, jo blaškymąsi, dvejones ir svarstymus Acimanas vaizduoja stebėtinai jautriai, be pašaipos, ironijos, tik su švelnia šypsena ir humoru. Erotinės scenos, kurių romane netrūksta, taip pat stebėtinai skoningos (na, nebent išskyrus sceną su abrikosu), neužgožia tiek jausmų, tiek pasakojimo plotmės.

Taip, pradėjęs skaityti esi nusiteikęs gana ciniškai: ko galima tikėtis iš trumpam atvykusio žavaus plevėsos ir naivaus berniuko – suvedžiojimo, išnaudojimo, tragedijos. Visų tų dalykų, kuriuos beveik patologiškai išnaudoja ne vienas autorius. Tačiau Andre Acimanas iš karto išsuka iš šių vėžių, sulaužo taisykles ir išskleidžia ilgesingą prustišką meilės istoriją. Elijo ir Oliverio santykiai nupasakojami itin detaliai – kiekvienas, žvilgsnis, judesys, prisilietimas, mintis yra fiksuojami, amžiams įsirėžia Elijo mintyse (nepamirškime, kad tai romanas-prisiminimas). Negana to, visa tai vyksta idealiame jūros, saulės, itališko miestelio kolorito kupiname fone – ilgos, karštos dienos, atostogų malonumai, išvykos, maudynės aprašyti labai meistriškai ir apčiuopiamai. Kita vertus, romanas nėra saldus ar salsvas. Kažkaip sugebama išlaviruoti tarp pernelyg atviros ir todėl neskoningos erotikos ir ašaringo sentimentalumo ar sacharininių jausmų.

Ir išsiskyrimas romane įvyksta be tragedijų, išdavysčių ir rankų grąžymo. Eliją ir Oliverį išskiria laikas (ne veltui, Oliveris tą jų meilės vasarą rašė knygą apie Herakleitą). Laikas juos atitolina, paverčia paprastais, kasdieniuose rūpesčiuose paskendusiais mirtingaisiais. Tiesa, laikas nepajėgus ištrinti atmintyje išsaugoto prarastojo rojaus, todėl ir romano finalas paliekamas atviras – Oliveris su Eliju susitinka po dvidešimties metų tame pačiame name.

Beje, prieš mėnesį, šių metų spalį, pasirodė romano tęsinys, kuris vadinasi „Surask mane“. Turbūt sulauksime ir vertimo.

Enrika Striogaitė, Žmonės. – K.: Naujasis lankas, 2019.

„Dabar tikiu, kad visi gyvenimai yra įdomūs ir prasmingi. Atrodė, kad manasis – nenusisekęs, nelaimingas, bet jis – poezijoje“, – rašoma ant šios knygos viršelio. Ta knyga (ironiškai ir kartu graudžiai) vadinasi „Žmonės“. Jos autorė – poetė, žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja Enrika Striogaitė. Ji yra išleidusi dvi poezijos knygas „Lyja“, 2004 metais, ir „Vienišėja“ – 2005-aisiais. Trečioji poezijos knyga, apie kurią dabar ir kalbėsiu, pasirodė po 15 metų pertraukos.

„Žmonės“ – tai žmonių, su kuriais kasdien prasilenkiame gatvėje, kasdienių, tokių kaip mes visi, poetinės biografijos: skaudžios, kupinos netekčių, skurdo, mirties. Bet perteiktos taupiai, oriai, su rūpesčiu.

Poetė savo personažus dažnai sutinka turbūt vienintelėje vietoje, kur susitinka visa Lietuva – tiek turtinga ir išpuoselėta, tiek kukli, pilka ir skurdi – „Maximos“ parduotuvėje arba prie jos. Toks yra „Žmonių“ simbolis, tokia turbūt ir tėra visų mūsų bendra šiuolaikinė susitikimo vieta – prekybos centras: „po penkiasdešimties metų / sutikau savo jaunystės meilę / maximoj / prie kasos“ („Irutė“, p. 55).

„Žmonės“ – netikėtų susitikimų, neįvykusių lemtingų dalykų, nepataisomų pasirinkimų knyga. Žmogus susitinka kitą žmogų, pažinotą ar mylėtą, ir staiga būna priverstas atsigręžti į visą savo gyvenimą, nužvelgti jį vienu ilgu, bet kartu tokiu trumpu eilėraščio žvilgsniu. O tas gyvenimas – nagi lyg niekuo ir neypatingas – laikaisi įsikibęs to, ką turi: iliuzijų, jau gal seniai nusibodusio artimo, naminio gyvūnėlio, kūrybos.

Gyvenimas šiuose eilėraščiuose – tarsi stichinė jėga, saldi bausmė, kažkoks vežimas, riedantis nepriklausomai nuo žmogaus ir anksčiau ar vėliau jį pasivejantis. „Va, savo gyvenimo niekaip nepamirštu / ir neprasideda kitas“, – sako senolė iš eilėraščio „Aštuoniasdešimt pilkų atspalvių“ (p. 64); „kartais taip jau išeina / gyveni vieną gyvenimą / o nusigyvena kitas“ („Vycka (naujasis Rožės draugas“, p. 73).

Poetinės Striogaitės pasakojamos istorijos man susišaukia su kita puikia šiemet pasirodžiusia, bet jau prozos knyga – Vido Morkūno „Pakeleivingų stotimis“. Panašus preciziškas ir lakoniškas stilius, tokie pat tarsi paraštėse gyvenantys personažai, o ir žvilgsnis panašus – suprantantis, pastabus. Ir kiek makabriškas. Tarkim, šis Striogaitės eilėraštis „Post Scriptum“ galėtų būti ir komentaru Morkūno knygai: „sudarinėjant knygą / dingo vienas eilėraštis / Karstas su bulvėm / ačiū Dievui paskui atsirado / ir karstas / ir svarbiausia – bulvės“ (p. 68).

Poetinis „Žmonių“ diapazonas, nors knyga nedidelė – įvairus: nuo šnekamąja kalba papasakotų istorijų iki trumpų, haiku primenančių tekstų ir lyriškų eilėraščių. O pati knyga tarsi sugrąžina poeziją iš pakylėtų abstrakcijų, eksperimentų ar knaisiojimosi savo traumose bei kūno fiziologijoje srities į tai, kas poezijai taip pat turėtų rūpėti: artimas, žmogus, gyvenimas pačia tiesiausia, paprasčiausia savo prasme. Ta, apie kurią savo knygoje „Bendratis“ kalba ir poetas Mindaugas Nastaravičius. Sąskambių su jo poezija taip pat šioje knygoje girdžiu.

Beje, apgailestaudamas turiu pridurti, kad knyga – sunkiai gaunama, jos turbūt nerasite kiekviename knygyne ar netgi visuose didžiuosiuose miestuose. Tikiuosi, ji bus bent bibliotekose. Tai tikra bėda, labai nesinorėtų, kad „Žmonės“ praslystų nepastebėti ir neskaitomi.

Pabaigsiu vėlgi autorės citata nuo knygos viršelio:

„Knygą turėjau išleisti dar pavasarį, tačiau niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę.

Rudenį, prieš pat atiduodama knygą į spaustuvę, sutikau ją Laisvės alėjoje – vos bepaeinančią, ryškiai oranžiniu veidu. Buvo aišku, kad knygos ji jau nepamatys.

Tiesą sakant, ji nė nenumanė, kad man yra labai svarbi ir – mano knygoje. Kaip ir daugelis kitų.“