Kultūra

2019.11.15 13:53

Vytautas V. Landsbergis: šiuolaikinio jaunimo patriotiniais saldainiukais nepašersi

Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT KLASIKA, LRT.lt2019.11.15 13:53

Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyko dokumentinio filmo „Vanago portretas“ pristatymas. Pirmieji 600 žiūrovų stovėdami plojo visai filmo kūrybinei grupei, dėkodami už dvejus metus kurtą lietuvišką kino filmą. „Filmas ne tiek apie patį Vanagą, kiek apie atmintį – ką mes išsinešame ir kas yra Adolfas Ramanauskas kartai, kuri nematė partizaninio karo“, – LRT KLASIKAI sako režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Kurti paskatino šmeižto lavina

Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis sako, kad kurti filmą apie Adolfą Ramanauską-Vanagą paskatino pilietinė pareiga. „Kai visuomenėje prasidėjo rezonansiniai dalykai, susiję su šmeižtais, melais ir provokacijomis, o ir 2018-uosius metus paskelbus Adolfo Ramanausko-Vanago metais, aš nustebau, kad mes neturime filmo apie Vanagą“, – sako kino režisierius.

Pasak jo, taip kilo noras padėti visus kitus darbus ir imtis šios itin svarbios Lietuvai asmenybės. „Iš pradžių galvojau kurti vaidybinį filmą, tad teko nufilmuoti Vanago liudininkų, jį gerai pažinojusių pasakojimus: dukros, brolio, ryšininkų. Kai tuos žmones pamačiau, pamilau juos, prisirišau ir pamačiau, kad čia yra labai įdomi postpartizanų karta – žmonės tiesiogiai nėra partizanavę, tačiau buvę šalia ir galintys reprezentuoti partizanų vadą, – atvirauja filmo režisierius. – Kitąmet, jei viskas gerai klostysis, pradėsime filmuoti vaidybinį filmą apie Vanagą“.

Dokumentiniame filme apie Vanagą dominuoja buvę paaugliai. V. V. Landsbergis patikslina, kad kalbinti buvo to laiko paaugliai. „Jie buvo berniokai ir merginos. Stebėjo Vanagą. Jie idealizavo jį. Man tai pasirodė raktas į šitą filmą“, – prisipažįsta dokumentinio filmo „Vanago portretas“ kūrėjas.

Vengia „seneliokiško“ braižo

Filmo režisierius neslepia, kad jam patinka į daug ką žvelgti vaikų ar paauglių akimis. „Labai norėčiau, kad tai auditorijai šis filmas tiktų ir patiktų. Norėtųsi, kad ta karta susitapatintų ir atrastų save, – tikisi garsus vaikų rašytojas. – Gal su pačiu Vanagu pretenzinga ir komplikuota tapatintis, nors #AšEsuVanagas dalinomės ir savo tapatybę siejome su juo šmeižto laikotarpiu, vis tik tai yra ypatingai iškili asmenybė, žmogus, patyręs ir kankinimus, ir žiaurumus“.

V. V. Landsbergio tikinimu, filmą inspiravo ir stiprus A. Ramanausko-Vanago ryšininkų ratas. „Vanagas buvo labai gudrus ir įžvalgus vadas. Tarsi lengviau būti šalia jo ryšininko ar besilygiuojančiojo žmogaus pozicijoje. Todėl tie jauni to meto ryšininkai man buvo kampas, kuriuo šis filmas buvo regimas“, – apie filmo įkvėpimą pasakoja režisierius.

Jo teigimu, pokario tema yra gan pavojinga, o daug filmų yra „prikepta tiesiog“. Pasak jo, yra daug greitos gamybos publicistinių filmų, kai yra „apklausinėjami keli liudininkai, įdedamos kelios nuotraukos, uždedama kažkokia dramatiška muzika ir šiek tiek pavaidinamos scenelės, apie kurias pasakojama“.

„Tai toks jau yra klišinis ir pabodęs žanras. Aš nuogąstauju žiūrėdamas į visa tai, kaip į įrašą jaunų žmonių simpatijose arba antipatijose. Ir jie, pamatę tokius paskubomis suręstus, sakyčiau „seneliokiškus“, filmus, pasako: „ai, pasidžiaugs juo tie, kurie vaidino, kalbėjo, o čia platesnei auditorijai tai neskirtas toks filmas“. Tai yra bloga nuostata ir mes tą partizanišką kiną turime auginti, – įsitikinęs V. V. Landsbergis. – Auginti jį estetine, netgi kontraversine prasme, kad jisai būtų ir ginčų objektu, kad mes nebijotume pažvelgti ir į tamsiąsias puses – ieškoti kuo platesnio žiūrovų susidomėjimo ir tapatumo“.

Estetizmo poreikis

Kino režisierius sako, kad šiuolaikinis jaunimas yra prakutęs dokumentinio kino srityje ir jo taip lengvai neužliūliuosi. „Dabartinė karta, kuri ateina į kiną, dokumentiniame kine yra prakutusi. Jaunimo paprastais patriotiniais saldainiukais nepašersi – reikia estetinio įmantrumo“, – pastebi filmo kūrėjas.

„Kai 1994 metais kūriau filmą apie Daumantą (partizaną Juozą Lukšą-Daumantą – LRT.lt), o tokia tema dar beveik buvo tabu, tai aišku tokio romantinio patriotizmo, papasakojimo apie Daumantą, koks jisai žmogus buvo, kaip jisai mylėjo, kaip jisai aukojosi, tarsi ir užteko. Dabar jau nebeužtenka. Dabar turi meninį konceptą sukurti ir tada į meninę formą įvilkti – laikmetis reikalauja kažkokių kitų kanonų“, – apie dabarties dokumentinių filmų kūrimo iššūkius pasakoja režisierius V. V. Landsbergis.

Pasak jo, dilema buvo „atrasti modernesnę kalbą ir kaip papasakoti tą Vanago istoriją, kad tai nebūtų tiesiog reportažai, kalbančios galvos ir kažkokie atsiminimai“.

Išsamiau – laidos „Ryto allegro“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius