Kultūra

2019.11.18 13:06

Lietuvių ir latvių skirtumai tarpukariu: kas lėmė geresnę kaimynų sveikatą ir išsilavinimą

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.11.18 13:06

Naujame LRT PLIUS sezone laida „Stop juosta“ modernizmo paieškas pradėjo kaimyninėje Latvijoje, kurioje žiūrovams paruošė maršrutus po Liepoją, Jūrmalą, Rygą, Jelgavą ir Daugpilį. Laidos „Stop juosta“ komanda kalbina VDU istoriką doc. dr. Kastytį Antanaitį, kuris pasidalijo įžvalgomis ir įdomybėmis apie Latviją ir jos santykius su Lietuva.

Lietuvos tarpukario spaudoje vietos Latvijos naujienoms nebuvo

„Jeigu ne lietuvių-latvių vienybės organizacija, būtų galima sakyti, kad tarpukariu lietuviai mažai domėjosi Latvija, jos kultūriniu gyvenimu. Kalbant apie eilinių piliečių ar kiek labiau išsilavinusių žmonių spaudą, galima pastebėti, kad pirmoje vietoje tarpukariu buvo žinios apie Jungtines Amerikos valstijas, tada – apie Didžiąją Britaniją, Lenkiją, o Latvija gal naujienų dešimtuke ir būtų, bet net apie Japoniją buvo rašoma daug daugiau. Čia, matyt, veikė tas keistas fenomenas, kuomet visi viską žino, nėra net apie ką rašyti. Iš kitos pusės, kai niekas nieko nerašo, tai niekas ir nesidomi. Galima teigti, kad lietuvių spaudoje apie Latviją rašyta mažai, o jeigu ir pasirodydavo vienas kitas straipsnis – tai tarptautinės politikos klausimais“, – pasakoja VDU istorikas.

Varžybos tarp kaimyninių valstybių

Pasak K. Antanaičio, tarpukariu tarp kaimyninių valstybių buvo jaučiamos varžybos. „Tarpukariu taip pat jautėsi savotiškas Lietuvos varžybų elementas su Latvija, kuomet neoficialiame ginče buvo sprendžiama, kuri valstybė yra didesnė. Nors be Vilniaus krašto Lietuva buvo mažesnė teritorija už Latviją, bet lietuviai visada rašydavo, kad didesnė“, – teigia K. Antanaitis.

„Taip pat lietuviai, rašydami spaudoje apie Latviją, dažnai pabrėždavo vokiečių dominavimą, kultūros įsiskverbimą. Tačiau žiūrint skaičius, vokiečių Lietuvoje tarpukariu gyveno daugiau negu Latvijoje. Tiesa, tik vokiečių tipas buvo kitas – Latvijoje gyveno labiau pasiturintys dvarininkai, o Lietuvoje – žemdirbiai ir amatininkai“, – pasakoja VDU istorikas.

Stop juosta. Maršrutas nr. 93 – Jelgava. II dalis. Keliaujame į Tervetės sanatoriją, Jelgavos viešbutį ir kalbamės apie lietuvių ir latvių panašumus

Ryga – didžiausias po Čikagos lietuvių gyvenamas miestas

Pasak istoriko, tarpukariu lietuvių skaičius Latvijoje nebuvo didelis. „Palyginimui, tuo pačiu metu lenkų Latvijoje buvo daugiau negu lietuvių, o žydų – net trigubai daugiau. Galima pajuokauti, kad Ryga buvo po Čikagos didžiausias lietuvių gyvenamas miestas, nes ten suvažiuodavo sezoniniai darbininkai, bet realiai tarpukariu ir jų belikę labai mažai“, – tikina K. Antanaitis.

Daugpilis – tarpukariu lenkiškiausias Latvijos miestas

Taip pat pašnekovas pasidalino įžvalgomis apie tarpukariu lenkiškiausiu laikytą Latvijos miestą – Daugpilį. „Statistika rodo, kad net 12 procentų miesto gyventojų buvo lenkai. Nors pagal dydį Daugpilis buvo antras didžiausias Latvijos miestas, be pramonės jame nieko kito nebuvo. Daugpiliui nutiko ta pati istorija, kaip ir Kaunui – tik truputį anksčiau ir griežtesnėmis formomis. Daugpilis buvo gera strateginė vieta, čia Rusijos imperija pastatė tvirtovę, o tai reiškia, kad miestas prie tos tvirtovės buvo tarsi nedidelis priedas“, – pasakoja istorikas.

Strateginė vieta, pastebėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio

„Natūraliai, kaip pramonės centras, Daugpilis augo sunkiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten vyko aktyvios kovos, mūšiai, vokiečiai miestą norėjo užimti, nes jame buvo strateginė vieta, kur kelias atsiveria link Peterburgo, Pskovo, Polocko, Rygos, Vilniaus. Tą strateginę vietą kažkada pastebėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis – kuomet kalavijuočiai pastatė mieste pilį, jis teigė, kad ji buvo pastatyta tarsi ant jo širdies“, – tikina K. Antanaitis.

Ginčai tarp kaimyninių valstybių

Kalbant apie Daugpilį, taip pat svarbu paminėti ir tai, kad miestas buvo ginčo objektu tarp lietuvių ir latvių. „Kunigaikštis Valdemaras, kilęs iš tų kraštų ir tapęs ministru pirmininku bei užsienio reikalų ministru, leidosi į gilias geopolitines fantazijas. Jis pareiškė, kad Kuršo kunigaikštystė turėtų priklausyti Lietuvai, nes LDK buvo jo vasalė. Taip pat, kad Daugpilis ir Latgala turi priklausyti Lietuvai. Turint omeny, kad jis taip pat aiškino, kad Lietuvai reguliarios kariuomenės nereikia, suprantama, kad viskas buvo tarsi barono Miunhauzeno pasakos“, – pasakoja istorikas.

Vėliau taip pat galima pastebėti konfliktus tarp kaimynų – latvių santykiai su lenkais labai erzino Lietuvą ir Kauną. Lietuviams buvo sunku suprasti, kodėl kaimyninė šalis bendrauja su lenkais, kurie Lietuvai Vilniaus neatiduoda. „Tokių konfliktų tarpukariu, tarsi akmenukų batuose tarp kaimynių buvo – galbūt vaikščioti jie netrukdė, bet tikrai jautėsi“, – teigia K. Antanaitis.

Lietuvių ir latvių visuomenės sveikatos skirtumai

Pasak istoriko, tarpukariu lietuvių ir latvių skirtumai pasimatė ir visuomenės sveikatos srityje. „Lietuvoje su visuomenės sveikata bėda buvo ta, kad dauguma gydytojų iki 4 dešimtmečio nebuvo lietuvių kilmės. Senos kartos žmonės nemokėjo susikalbėti su savo pacientais, taip pat netrūko bėdų su higiena“, – tikina istorikas.

Kastytis Antanaitis taip pat pabrėžia, kad tarpukariu Lietuvoje buvo pastebėtas didesnis vaikų mirtingumas. „Lietuvoje, iš 100 gimusių vaikų net 12 numirdavo per pirmus metus. Tuo tarpu Latvijoje numirdavo vos šeši. Ta pati tendencija matėsi ir tarp latvių, gyvenusių Lietuvoje. Geriau buvo tik su žydų vaikais, jų pirmaisiais gyvenimo metais mirdavo vos keturi“, – pasakoja VDU pašnekovas.

Prastesnės lietuvių visuomenės sveikatos priežastys – vakcinacijos nebuvimas, užkrečiamos ligos, gimdymo komplikacijos. „Nors Lietuvoje mirtingumas buvo mažesnis nei Estijoje, Latvija mus stipriai lenkė. Kita didesnio mirtingumo priežastis – medicinai skirtas turtas. Latvijoje veikė vokiečių dvarininkų savivalda ir jie galėjo patys suorganizuoti ligoninių, mokyklų labdaringą veiklą. Lietuvoje tai buvo draudžiama. Latvijos Raudonasis kryžius turėjo daugiau turto, dėl to latvių investicijos į vieną ir kitą infrastruktūrinį dalyką buvo rimtesnės, valstybė rūpinosi žmonių sveikata“, – tikina K. Antanaitis

Sveikatos fabrikas Latvijoje

„1930-aisiais metais Raudonasis Kryžius imasi iniciatyvos statyti sanatorijas džiova sergantiems žmonėms Lietuvoje. Iš principo, Lietuvoje statomos sanatorijos buvo drėgnose vietose. Nemuno slėnis – ne pati geriausia vieta gydytis plaučių ligas. Tuo tarpu, latviai ieškojo regiono, kur mažiausiai lyja, kur sausiausias klimatas. Tervetėje buvo daugiausia saulėtų dienų, tad dėl šios priežasties sanatorija atsidūrė ten“, – pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.

Pasak pašnekovo, latviai norėjo sukurti sveikatos fabriką, todėl Tervetėje atsirado didžiausia ir moderniausia Baltijos šalyse tuberkuliozinė sanatorija.

Lietuvius latviai lenkė ne tik sveikatos, bet ir išsilavinimo kokybe

Įdomu tai, kad ne tik Latvijos visuomenės sveikata ir sanatorijos, bet ir išsilavinimas lenkė Lietuvą. 18 amžiuje Jelgavoje Kuršo hercogas Peteris Bironas įkūrė aukštesniąją mokyklą, kurią pavadino savo vardu – „Academia Petrina“, Lietuvoje vėliau, 19 amžiuje, žinomą kaip Mintaujos gimnazija. Čia Jonas Jablonskis dėstė senovės graikų ir lotynų kalbas, veikė lietuvių moksleivių bendrabutis.

„Mintaujos gimnazijoje Latvijoje mokytojai buvo vokiečiai, turėję universitetinį išsilavinimą. Latvijos mokyklose buvo mažiau užsiėminėjama rusinimu, pastebėtas mažesnis studentų šnipinėjimas. Nuvažiavę į Kuršo guberniją, lietuviai galėjo sėkmingai baigti mokslus, vietinei valdžiai nekėlę problemų“, – teigia pašnekovas.

Jelgavoje dirbusio Juozo Tumo-Vaižganto skaičiavimu, tuomet daugiau nei pusė Mintaujos gimnazijos mokinių buvo lietuviai. Čia mokėsi ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai: kunigas Vladas Mironas, Kazys Bizauskas ir Jonas Smilgevičius.

„Gimnazijoje didelių linksmybių nebuvo, vakare, jeigu nemiegi – tai namų darbus atlieki. Sistema ten buvo griežta, elitinė, nes tų laikų gimnazija buvo kaip šių laikų magistro baigimas universitete. Ši mokykla formavo charakterį, mokiniai pasižymėjo geru kalbų mokėjimu, savistaba, disciplinuotu gyvenimo būdu“, – pasakoja istorikas.