Kultūra

2019.11.13 10:39

100-mečio dovana tapybos didikui Augustinui Savickui: tai, ką 21 amžiuje turime geriausio

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.11.13 10:39

Artėjant didžiulei lietuvių tapybos klasiko Augustino Savicko parodai Nacionalinėje dailės galerijoje, menotyrininkė Danutė Zovienė parengė vieną svarbiausių kūrėjo 100-mečio dokumentų – albumą monografiją „Esu Savickas. Ir man to užtenka“. Ne, Augustinai, 21 amžiuje kai ko jau neužtenka, todėl knyga išleista moderniomis priemonėmis, iš šiuolaikinių medžiagų.

Kaip LRT.lt sakė knygos sudarytoja ir tekstų autorė, leidinys nėra tradicinis meno albumas, nors tam tikrų jo ypatybių turi: atitinkamas formatas, popierius, struktūra.

„Tai pirmas meno albumas ir monografija, išleista šiuolaikinėmis priemonėmis, iš šiuolaikinių medžiagų“, – bibliografine naujiena, per atstumą kvepiančia spaustuvės dažais (gal ir Savicko?) džiaugėsi D. Zovienė. Knygos pavadinimas jai atskambėjo iš tapytojo atsiminimų knygos „Žalia tyla“.

Motinos vaizdas tapo kūrybos simboliu

Rengiant albumą, ypač monografinę dalį, D. Zovienei iškilo viena problema: straipsnių apie A. Savicką publikuota daugybė, kūryba gana išsamiai įvertinta, o ir pats tapytojas (be kita ko – menotyros daktaras) viską apie save yra išpasakojęs, išrašęs. Mat mėgo ne tik teptuką, mielai į rankas imdavo ir plunksną.

Todėl menotyrininkė teigė ieškojusi kito kelio, plėtojo savąją A. Savicko kūrybos koncepciją, glaudžiai susietą su biografija, likimo sūkiais, posūkiais ir smūgiais.

Pirmiausia knygoje deklaravusi kelionės, klajūno motyvą. Anot D. Zovienės, 1919-aisiais Kopenhagoje gimęs kūrėjas lyg biblinis žydas Ahasferas ieškojo savo Pažadėtosios žemės.

„Prarado tėvynę, o tėvynė visų pirma jam buvo šeima. Tėvas, rašytojas Jurgis Savickis, liko gyventi Vakaruose, brolis Algirdas buvo nužudytas IX forte, mama Ida Trakiner-Savickienė išėjo neaiškiomis aplinkybėmis. Augustinas liko ir be šeimas, ir be abiejų tėvynių: Vakarų pasaulis užsivėrė, o Lietuva buvo okupuota. Pasitraukė į Rusijos gilumą, prieš tai pasikeitęs pavardę, kitaip būtų keliavęs tiesiai į lagerį. Mat pase buvo įrašas „diplomato sūnus Augustinas de Savickis“. Rusijoje atsidūrė akmens kasyklose, kurios niekuo nesiskyrė nuo lagerių“, – lakoniškai tapytojo biografiją dėstė knygos sudarytoja.

Grįžęs į Lietuvą mokėsi Dailės institute, papuolė tarp socrealistinės estetikos varžtų. Laikytas teminio paveikslo – sovietų pramanyto žanro – labiausiai tituluotu atstovu. Ėmė tapyti savo šeimos istoriją. Paveiksluose apsigyveno lietuviškų dievukų, madonų, angelų motyvai ir – keistas dalykas sovietmečiu – Nukryžiuotasis. Tačiau dailininkas teigęs, esą jis tik interpretuoja lietuvių liaudies kūrybos motyvus.

„Motinos portreto iš natūros nėra nutapęs. Tačiau pavaizduotose madonose, abstrahuotuose moterų paveiksluose atpažįstami jo motinos bruožai: skaistaveidė juodaakė juodaplaukė gražuolė („Lietuviškoji madona“).

Etaloninis A. Savicko šeštojo dešimtmečio teminio paveikslo pavyzdys – „Pirčiupių motina“ (1959). „Pagal prof. Irenos Veisaitės pasakojimą, kai A. Savicko motina Ida karo metais slapstėsi pas vyro gimines, liudininkai prisiminė ant kalno stovinčią pakumpusią, skara apsigaubusią Augustino mamą. Iš esmės tai – Pirčiupio motinos modelis, ilgainiui tapęs apibendrintu simboliu“, – tokią sąsają D. Ziovienė teigė daranti pirmoji. Tas madonos tipažas vėliau keliauja per visą A. Savicko kūrybą.

Tapė, ką panorėjęs

Kitas svarbus tapybos akcentas – santykis su gamta. Tapytojas buvo miesto vaikas iš inteligentų šeimos, tačiau žavėjimasis gamta, anot menotyrininkės, buvo jo kraujyje. „Figūra ir gamta yra du lygiaverčiai kūrybos personažai“, – teigė LRT.lt pašnekovė.

Gyvenimo pabaigoje (o knygoje – paskutiniame skyriuje „Edeno sodas“) kelionė ir prarastos tėvynės paieškos baigėsi. Dailininką vėl supo šeima – vaikai, anūkai. „Senatvėje A. Savickas atranda savo Sodą, kuriame – vešinti gamta, gražios moterys, vaikai, įsimylėjėlių porelės. Paskutiniuoju kūrybos tarpsniu jis visiškai atsipalaidavo, tapė tai, ką norėjo“, – teigė D. Zovienė.

Anot jos, to laiko kritiniuose straipsniuose imta teigti, esą A. Savickas vaikėja, tapo kičą. „Jis nebijo kičo, jį vertina kaip vieną tapybos priemonių. Drauge grynėja spalva, šviesėja, skaidrėja drobių koloritas. Paskutiniai darbai – lyg liaudies meno pavyzdžiai, išmarginti žemaičių raštais, ornamentika. Kaip žemaičių skrynios. Meistrystė buvo pasiekta ir jis tapė, ką tinkamas, nejautė jokių įsipareigojimų“, – pasakojo monografijos albumo sudarytoja.

Mažiau yra daugiau

Knygos struktūroje, teigė D. Zovienė, chronologijos ji laikėsi tik iš dalies. A. Savickas paliko gausybę darbų, tačiau į albumą, pasitarusi su tapytojo sūnumi Raimondu Savicku, siekė įtraukti mažiau matytus arba ikoninius, kanoninius, neapeinamus („Triptikas artimųjų atminimui“).

Darbai albume – iš kelių kolekcininkų rinkinių, o dauguma – iš šeimos archyvo. Todėl R. Savicką menotyrininkė įvardija kaip dar vieną knygos sudarytoją. „Be jo aš ir durų nebūčiau atidariusi. Raimondas yra bendraautoris“, – pabrėžė pašnekovė.

Knygos formatas patogus – gali vartyti rankose ar padėtą ant stalo. Meno kūriniams būtinas kreidinis popierius – jis „nesugeria“ spalvos, nepersišviečia. Todėl knyga sveria nemažai ir gausinti ją kūriniais būtų buvę neergonomiška.

Knygos maketas klasikinės struktūros – daug baltos erdvės, kad paveikslai „kvėpuotų“. Baltas fonas – lyg kūrinio paveikslo rėmas. Puikių rezultatų knygos sudarytoja pasiekė pasitelkusi dailininkę Vidą Kuraitę, šviesaus atminimo Eugenijaus Karpavičiaus kolegę.

„Jis sakydavo: „Mažiau yra daugiau.“ Šio principo laikantis radosi santūrus knygos maketas, aiški tipografika, raidžių išdėstymas, šriftas, išnašų išdėliojimas, pirmų raidžių pasirinkimas“, – vardijo D. Zovienė.