Kultūra

2019.11.15 21:57

Medinį Kauno paveldą gelbstintis architektas: žmonės išmeta ar sunaikina vertingas tarpukario detales

medinukų griovimo vajus
Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT KLASIKA, LRT.lt2019.11.15 21:57

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje diskutuojama apie Kauno medinę architektūrą. Vystantis antrajam šalies miestui, išsaugoti medinės architektūros paveldą, deja, svarbu ne visiems. „Kolegos važiuoja į Alpes ar kažkur su snieglentėmis savaitgalį, o aš žinau, kad kažkur griauna medinuką, ir to ignoruoti negaliu. Turiu būtinai ten važiuoti ir kažką išgelbėti“, – LRT KLASIKAI sako architektas Povilas Konkulevičius, ne tik tvarkantis savo proseneliams priklausiusį medinį namą Žaliakalnyje, ieškantis būdų, kaip išlaikyti namo autentiškumą ir drauge pritaikyti jį šių dienų poreikiams, bet ir bandantis išsaugoti šalimais griaunamų medinių namų autentiškas tarpukario detales.

Atostogas keičia kilni misija

Kaunietis architektas P. Konkulevičius jau penketą metų tvarko jo proseneliams priklausiusį medinį namą Kauno Žaliakalnio rajone, Dzūkų gatvėje. Kažkada šiame erdviame pastate buvo įsikūrę 4 butai, sovietmečiu namas buvo pertvarkytas į aštuonis butus, taip pridarant žalos ne tik namo autentiškumui, bet ir jo inžinerinei būklei.

Nepriklausomybės laikotarpiu Povilo šeima susigrąžino šį namą ir jau beveik 5-erius metus jis užsiima šio namo tvarkymu: pats remontuoja butus taip, kad išliktų kiek įmanoma daugiau autentikos, tačiau ir taip, kad namas atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius. Žaliakalnio rajone, kuris jau 19 amžiuje pradėjo formuotis kaip miesto gyvenamasis rajonas, tokių medinių namų daug, tačiau problema ta, kad pastaruoju metu tokie medinukai yra griaunami, vietoj jų statomi kiti namai.

Povilas juokauja, kad atostogas jis praleidžia ne kalnuose, o prie griaunamų medinukų, bandydamas išsaugoti kokią nors vertingą autentišką, bet kitiems šeimininkams nebereikalingą namo detalę. Jas Povilas kaupia savo garaže ir apgailestauja, kad savivaldybė nėra suinteresuota steigti kokį nors centrą, kuriame galima būtų saugoti tokias detales ir gauti informacijos ar pagalbos dėl vertingų medinių namų ar, kaip pats architektas sako – medinukų.

Skaudi sovietinė renovacija

Architekto P. Konkulevičiaus tvarkomas namas neabejotinai puošia visą Dzūkų gatvę. „Šio namo savininkas buvo mano prosenelis Kazimieras Kerpė. Jis buvo Marijampolės apskrities viršininkas. Išėjęs į pensiją nusprendė apsistoti Kaune. Pirko jau beveik pastatytą namą. Šis ir kaimyno namas yra labai panašūs, nes juos abu statė tas pats savininkas ir vėliau juos pardavė“, – sako Žaliakalnio medine architektūra besidomintis architektas.

Kaunietis teigia, kad jo prosenelis naujai įsigytame name ilgai negyveno – vos porą metų. „Vėliau, sovietiniais laikais, tą namą nacionalizavo. Tvarkomas namas yra be apdailų. Originaliai namas buvo dekoruotas kolonomis. Sovietmečiu buvo nuspręsta namą renovuoti, kaip kad dabar daugiabučius renovuoja: viską išplėšė, langus taipogi, o vietoj 4 butų atsirado dvigubai tiek“, – sako P. Konkulevičius.

Nepriklausomybės metu Povilo šeima namą susigrąžino. „Tiksliau, jį išsipirkome, – patikslina architektas. – Na ir prasidėjo visa šita namo priežiūros odisėja. Kaip savo, tai norisi tvarkingai sutvarkyti.“

Medinukų griovimo vajus

Povilas sako, kad medinukų problema ta, kad medį, nori nenori, reikia prižiūrėti. „Jeigu jis yra neprižiūrimas, tai sunyksta greičiau negu mūras. 50 metų namas nebuvo prižiūrėtas, tai paveldėjome labai sudėtingos būklės pastatą: perdangos perpuvusios, stogas visur skylėtas. Kadangi pagal profesiją esu architektas, tai man buvo labai įdomu tą namo tvarkybą perimti į savo rankas“, – entuziazmo neslepia pašnekovas.

Architektas sako savo prosenelio namą norintis sutvarkyti teisingai, ekologiškai, nesivadovaudamas euroremonto principais. „Tikrai sudėtinga. Butai buvo labai apleisti. Baldai sovietiniai iš kolūkių atvežti, – darbų pradžia iniciatyviam vyrui nieko gero nežadėjo. – Originalus yra išlikęs frontonas, koridoriaus langas ir balkono turėklai. Na ir dar laiptai, mat jie mūriniai, tai jų kaip ir niekas negriovė.“

P. Konkulevičius sako, kad Kaune, o gal ir kitur Lietuvoje, vyksta skubus medinukų griovimo vajus, mat bijoma, kad jiems atsiras griežtesnių reikalavimų ir renovuoti ar griauti tokį pastatą jau bus sudėtingiau. Pasak jo, skelbimuose galima pamatyti parduodamus įvairius rakandus iš medinukų, tačiau pardavėjai dažnai nežino, kad jie yra kur kas vertingesni, nei kad yra pačių įvertinti. Daug labiau apmaudu, kuomet medinukas tiesiog sugriaunamas ir visas jo turtas nukeliauja į sąvartyną.

„Žmonės liaudiškus baldus ar kokias rankenėles tiesiog meta lauk, o aš galvoju, jei keisti, pavyzdžiui, durų rankeną, tai ne kokią iš „Senukų“ pirkti, o per skelbimus, iš griaunamų medinukų nusipirkti tarpukario laikmečio žalvarinę rankenėlę, – aistros medinės tarpukario architektūros detalėms neslepia kaunietis. – Gaila stebėti, kuomet išmetamos ištisos originalios detalės, šviestuvai...“.

Iš tvarto – į naują rūbą

Kauno architektas, Žaliakalnyje griaunančiųjų medinukus žinomas kaip svečias, sako, kad rinkdamas išmetamus autentiškus tarpukario daiktus įsitikino, kad medinė architektūra buvo labai įdomi. „Visokiausių profilių, apdailų buvo labai gausu. Jei dabar norėtųsi savo medinuką naujai apdailinti ir reiktų ieškoti, kur nupirkti tokių dalykų, tai jų tiesiog niekur nėra, – konstatuoja Povilas. – O ta tarpukario medinukų apdailos įvairovė mane žavi ir atrodo labai įdomiai.“

Tarpukario architektūros mylėtojas sako nuo sunykimo ir užmaršties išgelbėjęs daugybę baldų, kuriuos surinko ne tik Kaune, bet ir įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Vienas jų – dar Mėmelio laikus menanti spinta. „Šita spinta atkeliavo iš Rokiškio, o pagaminta buvo Klaipėdoje, tuomet dar Mėmelyje. Kaip restauratoriai paaiškino, tai ji išskirtinė tuo, kad yra iš mirkyto ąžuolo. Apie mirkytą ąžuolą yra sakoma, kad viena karta pamerkia, o kita ištraukia, – pasakoja Povilas. – Nors dabar ji jau beveik restauruota, tačiau šitą spintą aš ištraukiau iš tvarto. Ji visa kirvarpų buvo sukandžiota. Džiaugiuosi, kad ją išgelbėjau. Dabar ji – puiki interjero detalė, kuri už išgelbėjimą atsidėkos skleisdama gyvą, šiltą aurą.“

Iniciatyvus Kauno architektas sako, kad trūksta Lietuvoje kažkokio centro, kuris arba teiktų informaciją, arba pasirūpintų patalpomis, kad būtų galima tokias medinukų detales laikyti. Pats Povilas ginčijasi su paveldosaugininkais, nes nepritaria tam, kad namą reikia visiškai užkonservuoti ir nieko nekeisti. Jo įsitikinimu, turi būti balansas tarp autentikos ir pritaikymo šiuolaikinio žmogaus poreikiams. „Kažką juk reikėjo nugriauti, kad tarpukario architektūrą pastatytų“, – argumentuoja P. Konkulevičius.

Išsamiau – laidos „Ryto allegro“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius


Ryto allegro. Kaip vystantis miestui išsaugoti medinį paveldą?