Kultūra

2019.11.11 16:02

Stalino laidotuvės pagal Sergejų Loznicą: šiurpas krėtė matant aukų ašaras

LRT.lt2019.11.11 16:02

Kino kūrėjas Sergejus Loznica, išvydęs Stalino laidotuvių archyvinius kadrus, buvo nejaukiai pakerėtas, kaip žmonės rauda kelis dešimtmečius juos kankinusio tirono. Intymus psichologinis budelio ir aukos ryšys atskleidžiamas naujausiame jo filme „Valstybinės laidotuvės“. Nuo rytdienos, lapkričio 12-osios, šį kino dokumentą galės pamatyti Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ žiūrovai.

Festivalinio kino mėgėjams S. Loznicos pristatyti nebūtina. Europoje jis pagarsėjo vaidybiniais filmais „Mano laimė“ (2010), „Rūke“ (2012), „Nuolankioji" (2017). Birželį saujelė lietuvių žiūrovų galėjo pamatyti naujausią vaidybinį filmą „Donbasas“. Pernai „Scanoramos“ ekranuose rodyti dokumentiniai filmai „Procesas“ ir „Pergalės diena“. Iš Venecijos dabar atkeliavo „Valstybinės laidotuvės“.

Filme – unikalūs kadrai

1953 metų kovo pradžioje mirė Josifas Visorionovičius Stalinas. Tomis dienomis, reaguojant į „neišmatuojamą netektį“, sumanyta kurti dokumentinį filmą, kaip sovietų liaudis atsisveikina su Didžiuoju Vadu – ne tik Maskvoje, kur rengiamos iškilmingos jo laidotuvės, bet ir kituose šalies regionuose.

Apie 200 kino operatorių suskato vykdyti šią užduotį. Nuo 1953-iųjų kovo 6 iki 19 dienos buvo nufilmuota 10 tūkst. metrų kino juostos. Visgi dėl greitų permainų valdžios viršūnėje filmo buvo atsisakyta, o netrukus prabilta ir apie asmenybės kultą. Filmas „Didysis atsisveikinimas“, tada taip ir nepasirodęs kino ekranuose, atgulė saugykloje ant lentynėlės.

S. Loznica spėja, kad kai buvo duotas įsakas kurti tokį filmą, nuostata neišleisti jo į ekranus jau tvyrojusi. Lygiai kaip ir idėja prabilti apie asmenybės kultą, po penkerių metų įgyvendinta N. Chruščiovo.

Milžiniška medžiaga, pasak S. Loznicos – net 200 dėžučių, atsidūrė Rusijos valstybiniame kino ir fotodokumentų archyve Krasnogorske. Iš jų režisierius, daug dėmesio skiriantis jau neegzistuojančiai, tačiau pačiomis įvairiomis formomis atsiskleidžiančiai šaliai, sumontavo savąjį pasakojimą „Valstybinės laidotuvės“. Jo premjera įvyko šiųmečiame Venecijos kino festivalyje.

Galima teigti, kad „Scanoramos“ žiūrovai taps unikalių kadrų liudininkais, kai Maskvą užplūdo keli milijonai SSRS gyventojų, iškentusių siaubingą terorą, tačiau paradoksaliai jautusių būtinybę atsisveikinti su generalisimu. Pro jo karstą kelias dienas judėjo nesibaigianti sielvartaujančių žmonių vora, žengė užsienio delegacijos, dailininkai tapė paveikslus, lipdė portretus. O tuo metu Maskvos aikštėse dėl susidariusių spūsčių minia negyvai sutrypė daugybę žmonių.

Užkerėti mirusio monstro

Stalinas buvo pašarvotas Tarybų rūmų Kolonų salėje (Kolonnyj zal Doma Sojuzov). Keliais dešimtmečiais anksčiau, 1930-aisiais, šiuose rūmuose nagrinėta Stalino sukurpta byla, teisiami pramanytos „Pramonės partijos“ nariai, esą rengę intervenciją ir norėję nuversti sovietų valdžią.

2018 metais S. Loznica iš teismo medžiagos sukūrė filmą „Procesas“, taip pat rodytą „Scanoramoje“. „Valstybinėmis laidotuvėmis“ režisierius tęsia tos epochos tyrinėjimus. Pagrindinis filmo įvykis – Stalino mirtis, tačiau S. Loznicos teigimu, svarbiausias jo personažas – žmonės: liūdintys, raudantys, liejantys ašaras – užkerėti karste gulinčio monstro.

„Jų reakcijos man kelia šiurpulį. Tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo tų apeigų. Nors daugelis juk suvokė, kokiomis šiurpiomis aplinkybėmis jiems teko gyventi tuos tris dešimtmečius“, – svarsto režisierius. Anot jo, archyviniai kadrai jam buvo ypač netikėti, atvėrė tokią šalį, kokios jis iki tol neįsivaizdavęs. S. Loznica stebėjosi, kaip niekas nesiėmė šios medžiagos anksčiau už jį.

Loznica nebūtų Loznica

Loznica nebūtų Loznica, jei savo filmą konstruotų tik telkdamasis į praeities atpasakojimą. Kino dokumentų galia jis šį tą atskleidžia ir apie šiandieną. Anot režisieriaus, filmas kalba ir apie šiandieninę Rusiją, nors pripažįsta, kad aplinkybės gerokai skiriasi.

Pasak jo, figūros, kuriai būtų surengtos imperatoriškos laidotuvės, dabar nėra, o ir tokia milžiniška sielvartaujančiųjų minia vargiai susidarytų. „Vis dėlto filmas atskleidžia tam tikrą savybę, būdingą tai geografinei teritorijai ir joje gyvenantiems žmonėms. Savybę pulti į isteriją ir dar gana nuoširdžiai“, – sako S. Loznica.

Vokietijoje gyvenančio kūrėjo filme žiūrovai pamatys ano meto politinius veikėjus, tarpusavyje konkuruojančius Stalino bendražygius – Lavrentijų Beriją, Georgijų Malenkovą, Nikitą Chruščiovą. Taip pat dar gana jauną rumunų leitenantą, Rumunijos delegacijoje atkeliavusį atsisveikinti su Stalinu. Vėliau leitenantas iškils ir taps šalies lyderiu Nicolae Ceausescu.

Maskvos centras laidotuvių dienomis buvo atitvertas, o aplink jį telkėsi žmonės, laukiantys paskutinio pasimatymo su vadu. Maršrutas, kuriuo nusidriekė galinga žmonių kolona, ėjo bulvarų žiedu, per Trubnaja aikštę Puškino aikštės link, toliau tęsėsi Didžiosios Dmitrovkos ir Tverės gatvėmis ir baigėsi prie įėjimo į Kolonų salę.

Trubnaja aikštėje susidarė milžiniška spūstis, joje buvo negyvai sutraiškyta daugybė žmonių – vieni atsidūrę ant grindinio, kiti prispausti prie pastatų sienų. Aukų skaičius nežinomas iki šiol. „Tai filmas apie beprotybę, masinę isteriją, kurią matydamas tiesiog netenki žado. Suprasti galiu, priimti – niekaip“, – teigia S. Loznica.

Režisierius pabrėžia, kad Stalino mirties dienomis tarsi sugriuvo visa šalis, sukurta geležine vieno žmogaus valia, prievarta ir žiaurumu. Angliškas filmo pavadinimas „State Funeral“ (valstybės laidotuvės), pasak S. Loznicos, kur kas tiksliau perteikia filmo esmę.

Pagal „Radio Svoboda“ laidą „Kultūros dienoraštis“ parengė Mindaugas Klusas