VIII Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas įsibėgėjo – vargonininkai jau pradeda II turą, pianistai varžosi I ture. Konkurso įkarštyje pagavus vargonininkų žiuri narį, prancūzų vargonininką Christophe'ą Mantoux, kalbamės apie pirmuosius konkurso įspūdžius, vargonininko profesiją šiandienos pasaulyje ir tai, ko reikia, kad taptum geru atlikėju, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Pakalbėkime apie patį konkursą. Koks pirmasis įspūdis? Ką įdomaus matėte pirmojo vargonininkų turo metu?
– Mano įspūdis labai geras dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, konkurse nėra silpnų atlikėjų, lygis puikus. Be to, taikliai pasirinktos programos – dalyviai groja charakteringus kūrinius, kuriuose gali parodyti savo asmenybę ir gabumus. Taigi ir man, ir, manau, mano kolegoms paprasta išgirsti tai, ką norime išgirsti, ir suprasti, kurie dalyviai verti žengti toliau.
– Jūs, kaip koncertuojantis vargonininkas ir pedagogas, turbūt geriau nei bet kas galite papasakoti, ką reiškia būti vargonininku mūsų laikais. Kokios jaunosios kartos vargonininkų perspektyvos?
– Tai sudėtingas klausimas. Čiurlionio konkursas – tarptautinis, žmonės čia susirinkę iš viso pasaulio. Dalyviai atvyko iš Azijos, Amerikos, Jungtinės Karalystės, kitų šalių. Jų ateitis nebus vienoda ir tam didelę įtaką daro pačios šalys, taigi labai sudėtinga prognozuoti. Pavyzdžiui, vargonininkai Jungtinėse Valstijose, kurias pažįstu labai gerai, neturi problemų dėl darbo – jie čia gali rasti net ir labai geras pozicijas. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, situacija gerokai sudėtingesnė. Dažnai šios šalies vargonininkai ieško pozicijų Europoje, dar dažniau – Jungtinėse Valstijose. Didžiojoje Britanijoje vargonininkai taip pat turi gerų perspektyvų. Šiaurės šalių vargonų tradicija labai turtinga – Švedijoje, Danijoje vargonininkai paprastai gauna puikias pozicijas. Čiurlionio konkurse, tiesa, nėra dalyvių iš Prancūzijos, tačiau, galiu pasakyti, kad mano šalies jaunųjų vargonininkų ateitis gali ir nebūti tokia perspektyvi... Konkurse dalyvauja vienas vargonininkas iš Kinijos. Žinote, Kinija stato daugybę vargonų visoje šalyje. Taigi, kas žino, kokia ši šalis vargonų atžvilgiu bus po 20 metų? Gali būti, kad ten vyks didžiulė vargonų meno plėtra. Taigi mano atsakymas į klausimą būtų toks: daugelio vargonininkų ateitis priklauso nuo šalių. Kai kurios valstybės stabilios, jose situacija – arba gera, arba bloga, kitur situacija kinta į vieną ar kitą pusę.
– O kiek vargonų specialybės populiarumui įtaką daro tai, ar kompozitoriai rašo šiam instrumentai naują muziką?
– Mes ir konkurso metu jau girdėjome puikios naujos muzikos, kurios autoriai – iš Lietuvos. Galbūt naujosios vargonų muzikos kompozitoriai dar nėra tokie žymūs, tačiau mūsų, kaip atlikėjų, pareiga yra groti šią muziką, pristatyti ją publikai. Ji – prieinama ir įdomi, kadangi patys vargonai – vienas įdomiausių ir patraukliausių instrumentų. Mano šalyje, Jungtinėse Valstijose, jūsų šalyje yra daugybė puikių kompozitorių, kurie rašo labai skirtingą muziką.
– Prof. Renata Marcinkutė-Lesieur ir prof. Leonidas Melnikas prieš konkursą pažymėjo, kad vargonavimo tradicijos, priklausomai nuo šalies, labai skiriasi. Ar teko konkurso metu tai pastebėti?
Istoriškai taip, tačiau šiandien mes turime daugybę medijų – įrašai, CD, internetas ir kt. Šiek tiek gaila, tačiau matome savotišką internacionalizaciją, globalizaciją, kas lemia tai, jog neretai sunku spręsti, iš kur yra atlikėjas, nes grojama vienu būdu. Kartais tai reiškia, kad atlikėjai vienas kitą imituoja ir, mano galva, tai nėra geriausias būdas progresuoti. Atliekant Johanną Sebastianą Bachą, nereikia klausyti tik to, kuris, pavyzdžiui, groja Nyderlanduose – visuomet būtina remtis šaltiniais. Egzistuoja net ir tam tikras „mainstreamas“, mados. Kartais klausiu žmonių, kodėl jie groja vienaip ar kitaip, o jie sako: „Nežinau, taip išgirdau“. Išgirdau ir man patiko. Tai nėra būdas tobulėti. Man patinka, kai žmonės sako: „Groju taip, nes taip galvoju“. Čia, konkurse, man būtų sunku užsimerkti ir tiksliai nuspręsti, kad vienas ar kitas dalyvis, atvyko iš vienos ar kitos šalies.
– Ir pabaigai. Ką patartumėte jauniems vargonininkams, į ką jiems reikėtų atkreipti daugiausia dėmesio, norint tapti išties gerais atlikėjais?
– Pirmiausia, svarbu suvokti vargonų ir akustikos ryšio klausimą. Prisimenu ir save jų amžiaus – jauni atlikėjai studijuoja konservatorijose, repetuoja auditorijose. Tačiau vargonai yra tokie, kokie yra, dėl to, kad jie egzistuoja ten, kur egzistuoja – bažnyčiose. Instrumentas nebūtų toks didelis, jeigu vargonai būtų statomi tik koncertų salėse. Taigi svarbu suprasti, kad instrumentas yra ne vargonai, o vargonai ir bažnyčia. Mokytis to reikia daugelį metų, gal net visą gyvenimą. Konkurse teko išgirsti žmonių, kurie nepratę groti instrumentu bažnyčioje, o tai – labai svarbu. Dažnai, prastam vargonininkui grojant, žmonės apačioje ima galvoti, kad jiems nepatinka pats instrumentas. Dažniausiai yra ne taip – vargonai patinka, tik grojama jais prastai. Tai sudėtingas, tačiau svarbus dalykas. Visiems konkurso dalyviams linkiu didžiulės sėkmės!
