Kultūra

2019.11.10 19:39

Libertas Klimka. Apie aukštojo mokslo pradžią

Libertas Klimka,etnologas2019.11.10 19:39

Ši diena, lapkričio 10-oji, mūsų tautos istorinėje atmintyje svarbi kaip aukštojo mokslo pradžios data. Tądien 1397 metais Lenkijos karalienė Jadvyga pasirašė Lietuvių kolegijos įkūrimo aktą.

Deja, šis aukštojo mokslo steiginys (Collegium Lithuanium) įsikūrė ne Lietuvoje, o garsiajame Prahos universitete; jis tik buvo skirtas lietuvių studentams.

Valdovės geradarystės tikslas buvo labai kilnus: reikėjo padėti iš Lietuvos kilusiems studentams studijuoti teologiją, kad grįžę į tėvynę, jie skleistų krikščionybės tiesas gimtąja kalba. Kolegijos statutą padėjo rengti didysis bažnyčios reformatorius ir mąstytojas Janas Husas; o privilegiją suteikė Čekijos valdovas Vaclovas IV.

Karalienė Jadvyga steigimo dokumente nurodė Lietuvių kolegijos išlaikymui skirianti 200 kapų grašių; ši suma – ganėtinai didelė tiems laikams. Grašis – tai sidabro pinigėlis, apie 3 gramų masės, o kapa – penki tuzinai.

Pinigai naudoti studentams apgyvendinti ir pamaitinti; kad tik jie be rūpesčių stropiai studijuotų. Netrukus kolegijai buvo išnuomotas pastatas ir Prahos universitete imatrikuliuoti pirmieji lietuviai studentai.

Istoriniai šaltiniai išsaugojo keleto jų vardus. Tai – Mikalojus Kirsmantas, Kristupas Lietuvis, Motiejus Vilniškis. Čia studijavo ir Vaidutis Jonas Butautaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vaikaitis, neeilinių gabumų jaunuolis, vėliau net tapęs Krokuvos universiteto rektoriumi. O paminėtas Motiejus Vilniškis po Žemaitijos krikšto buvo paskirtas pirmuoju Medininkų (Varnių) vyskupu. Vėliau jis tapo ir sostinės Vilniaus dvasiniu ganytoju.

Studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Prahos universitete kasmet gausėjo. Taigi karalienės fundacija išties buvo tinkamai pasinaudota.

Tačiau netrukus išryškėjo tokia bėda: tapti teologijos studentais galėjo tik baigę filosofijos studijas, panašia tvarka kaip šiandien bakalauro ir magistro pakopose. Tačiau Lietuvoje pirmosios akademinės studijos, aukštieji filosofijos ir teologijos kursai, buvo pradėti dėstyti dar tik po 110 metų, Vilniaus dominikonų vienuolyne.

Todėl Lietuvių kolegijos pobūdis buvo kiek pakeistas; ji įpareigota šelpti ir remti visus neturtingus studentus, ir ne tik iš Lietuvos. Bet jos pavadinimas Prahos universitete išliko labai ilgai, net iki XVIII a. pradžios.

Kodėl toks palyginti neilgas buvo faktinis Lietuvių kolegijos gyvavimas? Viena tikėtinų priežasčių – Čekijoje XV a. pirmoje pusėje kilęs husitų judėjimas, virtęs pilietiniu karu.

Bet gal svarbiausia aplinkybė – tai, kad karalius Jogaila 1400 metais atnaujino Krokuvos akademijos veiklą. Ši aukštoji mokykla buvo patrauklesnė studentams iš mūsų krašto: lengviau pasiekiama, artimesnė aplinkos kalba. O ir studijų krypties pasirinkimas didesnis – viename iš keturių fakultetų.

Jogailos privilegijoje gražiai iškelta mokslo reikšmė valstybei, valdovo žodžiais: „…gavome Lenkijos karalystės karūną, kad išgarsintume pačią karalystę šlove mokytų vyrų, kurių mokslais galėtume pašalinti karalystės trūkumus ir tamsiąsias vietas...”. Toks dokumentas liudija apie stebėtiną valdovo švietimo reikšmės visuotinai gerovei supratimą.

Lietuvių kolegijos Prahos universitete istoriją ištyrinėjo Adolfas Šapoka; 1939 m. apie tai buvo išleista ir jo parašyta knygelė. Beje, žymusis mūsų istorikas pats yra studijavęs Prahoje.

Užsiminus apie kultūrinius ir mokslinius Lietuvos bei Čekijos ryšius, būtina priminti, kad Jonas Basanavičius, Prahoje gyvendamas nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, čia parengė spaudai pirmąjį laikraščio „Aušra“ numerį. O juk jame – įžymusis lietuvių tautos atgimimo manifestas! Apie Prahoje praleistus metus tautos patriarchas yra pasakęs, kad jo gyvenime būtent šie turėjo didžiausią reikšmę. Jo žodžiais, „nes čia stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra“.

O kodėl Prahos senamiesčiu taip jauku vaikštinėti? Nes barokinė sakralinių statinių architektūra labai artima vilnietiškajai. Ir visai nenuostabu, juk vienas pirmųjų Vilniaus baroko kūrėjų, prof. Tomas Žebrauskas, naujų idėjų sėmėsi būtent Prahoje.

Istorija mums yra svarbi tiek, kiek ji reflektuoja nūdienos rūpesčius. Švietimo reformų istorinė patirtis turėtų įkvėpti ryžto šiandienos mokyklų problemoms spręsti. Esminės reformos visuomenė jau labai pavargo laukti.