Kultūra

2019.11.17 19:34

Liūnė Janušytė: Kauno davatkas piktinusi bohemietė ir šokiai Paryžiaus kavinėse apsinuoginus

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2019.11.17 19:34

Sekant rašytojos, publicistės Liūnės Janušytės gyvenimu ir kūryba galima nusikelti į tarpukario Kauną, kur Konrado kavinėje, Metropolio restorane, vaizduotėje piešis šios emancipuotos ir tam metui visiškai nepriimtinas moters portretas.

Vėliau, skaitant jos autobiografinį romaną „Korektūros klaida“, pasitinka bohemiškas XX amžiaus pradžios Paryžius su absentiško svaigulio estetika. Negyvenusiems sovietmečiu, Liūnės Janušytės amžininkų liudijimai atvers vėl visai kitokį istorinės aplinkos vaizdą.

Nuolatinė kova už būvį bet kokiomis priemonėmis. Tik gal sovietmečiu humorą vis dažniau pakeisdavo įniršis ir apmaudas. O iki to laiko bohemietė moteris tarpukario Kauno davatkiškų pažiūrų aplinkai kėlė prieštaringus jausmus, sukeldavo nuomonių sąmyšį. Turbūt jau tada L. Janušytė išmanė šių laikų įvaizdžio rinkodarą – mokėjo kaip niekas kitas provokuoti.

VDU docentė Žydronė Kolevinskienė sako, kad vyrai į moterį bohemietę žiūrėjo įtartinai: „Turbūt tas jos irimasis per gyvenimą ne tik rankomis, bet visais įmanomais irklais, lėmė, kad ji kiek stačiokiška, ironizuojanti, nevengianti natūralaus humoro.“

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė teigia, kad L. Janušytė niekuomet nevaidino ir nekėlė skandalų specialiai: „Tiesiog ji taip įsivaizdavo emancipaciją. Tai juk buvo sąmoningas sprendimas – nekurti šeimos, neauginti vaikų, nevaidinti skaistuolės. Ji daug ką darė taip, kad visuomenei tai negalėjo patikti. L. Janušytė tikrai kliuvo. Ji prieštaravo visai valstybės ideologijai tokiu savo elgesiu ir laikysena.“

Kilusi iš turtingos laisvamaniškų pažiūrų šeimos, L. Janušytė buvo auklėjama labai liberalioje aplinkoje. Tėvas gydytojas, garbus kultūrininkas, gerai žinomas Kretingos krašte kaip darvinistas, nuolat priešgyniavęs katalikų Bažnyčiai. Mažai žinomi duomenys apie dar dvi seseris, kurios augo šeimoje. Po tėvo mirties Liūnės mama, likusi su trimis dukromis, o dar karui prasidėjus, labai sunkiai vertėsi. Vėliau sovietai nacionalizavo visą Janušių turtą.

S. Daugirdaitės teigimu, L. Janušytė buvo labai imli įtakai: „Ji turėjo savybę susemti tai, kas tuo metu buvo aktualu, madinga, svarbu. Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu. Baigė vidurinę mokyklą, bet iš gimnazijos pašalinta, bandė studijuoti, bet gyvenimas jai buvo įdomesnis. Tai savamokslė, save sukūrusi moteris.“

Save sukūrusi, L. Janušytė niekada nesitaikstė su jai primetamo deramo elgesio kanonais.

Kaune garsėjo padūkusiu gyvenimo būdu ir vis likdavo be nuolatinio darbo, vis neužsibūdavo ilgiau nė vienoje redakcijoje, nors talentą rašyti turėjo ir taikliai mokėjo šaržuoti to meto aktualijas.

Tik į tuos šaržus jautriai reaguodavo Kauno ponios, davatkos ir, ypač, kunigija. Tiesa, L. Janušytės patologinė neapykanta dvasininkijos atstovams liko nepakitusi iki jos gyvenimo pabaigos ir tai, kaip pastebi literatūrologas Audrius Musteikis, turbūt buvo Liūnės tėvo Felikso Janušio, nesutikusio krikštyti dukrų bažnyčioje, įtaka.

S. Daugirdaitė tikina, kad L. Janušytė nebuvo maloni, gera mergaitė, o jos romanas „Korektūros klaida“ buvo puikus būdas susidoroti su ja pačia: „Knyga yra pilna kritikos tuometinei valdžiai. Pavyzdžiui, ji šaiposi iš tuometinės valdžios užmojų statyti labai brangias ir gražias mokyklas. Manau, kad to meto žmonės tai atpažino.“

Dar nepasirodžius romanui „Korektūros klaida“, viešumoje jis jau Kaune buvo pradėtas aptarinėti. Sklido gandai apie Liūnės aprašytus tropiškus santykius su juodaodžiu Morisu, o vėliau ir su Musolinio ideologijos fašistuojančiu italu.

Ž. Kolevinskienė sako, kad L. Janušytė aiškiai ėjo į vyrams priklausančią zoną: „Vyrams priklausė žaisti gyvenimą. O Liūnė pati renkasi, leidžia sau įvairius akibrokštus, pavyzdžiui, apsinuoginus šokti Paryžiaus kavinėse, imituojant Josephine Baker.“

S. Daugirdaitė teigia: „L. Janušytė skaistybės nesaugo, o dar ir šaiposi iš jos saugojimo. Tai yra drąsos tam laikui idėjos, kurias autorė realizuoti bandė ir gyvenime.“

Bohemiškas gyvenimas vėliau atsiliepė sveikatai, bet papirosai ir stiprūs gėrimai iki gyvenimo pabaigos buvo L. Janušytės kasdiene ritualine dalimi. Ir tik dėl elgesio, kurį papildydavo apsvaigimas nuo alkoholio, nukentėdavo jos reputacija, o vyriškoji rašytojų kompanija tiesiog pakęsti negalėjo tų jos siautėjimų.

Neįsipareigodama ritualinėms šeimos gyvenimo taisyklėms, ji gyveno taip, kaip norėjo ir elgėsi taip, kaip tuo metu provokavo elgtis supanti aplinka. Gal todėl neįtiko nė vienai valdžiai. Net nusileidus geležinei uždangai ir turint savo aplinkoje komunistuojančių rašytojų, savo elgesiu L. Janušytė nelabai pritapo ir nepadarė socialistinėje Lietuvoje svaiginančios karjeros.

Sovietmečiu Liūnė nieko nebeparašo. Norėdama išgyventi, imasi siuvėjos amato ir visur skelbiasi esanti iš Paryžiaus. Vis prasimano kažkokiais būdais pinigų, kuriuos čia pat paleidžia vėjais bohemiškuose pasisėdėjimuose. Kai jau trūksta kantrybė, užverčia skundais sovietų valdžią, kad šioji neskiria jai buto ir geresnių gyvenimo sąlygų. Amžininkai prisimena, kad tuos skundus rašė net į Maskvą, pačiam Chruščiovui.

Plačiau – laidoje.

Literatūros pėdsekys. Liūnės Janušytės kūryba: nuo tarpukario Kauno bohemos liūtės iki KGB saugumo agentės