Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi naujienas.
Gipi „Vienaistorija“ (iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė)
Ši knyga gali suklaidinti skaitytoją nuo pat pirmosios pažinties su ja. Pavadinimas „Vienaistorija“ leidžia manyti, kad istorija išties bus viena ir galbūt paprasta. Pervertęs kelis puslapius, skaitytojas susidaro įvaizdį, kad tai komiksas, tada kyla adresato klausimas, nes komiksus, kaip žinia, dažniausiai skaito paaugliai, o apvertęs knygą ir perskaitęs galinį viršelį dar pamato užrašą „2 valandų kelionė“, iš pirmo žvilgsnio suponuojantį greitą knygos perskaitymą. Kuo čia dėtas laikas ir kelionės, dar išsiaiškinsime, na o knygai perskaityti užteks ir valandos, bet gali būti, kad teks grįžti ir grįžti į pradžią.
Knygos autorius – bene žymiausias šiandienos Italijos komiksų autorius ir iliustratorius, pasirašantis Gipi slapyvardžiu. Jo sukurta knyga „Vienaistorija“ yra įvardijama kaip grafinis pasakojimas, grafinė knyga, nors nesivaržant galima ją pavadinti grafiniu romanu. Pagal siužeto sudėtingumą ir gelmę, pagal laiko imtį ir daugelį kitų dalykų šį pasakojimą drąsiai galima taip įvardyti, nors riba tarp komiksų ir grafinių romanų, žinoma, labai trapi. Taigi, šis grafinis romanas 2014 m. pateko į prestižinės „Premio Strega“ finalininkų sąrašą ir tai yra pirmas kartas, kai tokio žanro knyga nominuota tokio lygio literatūros premijai. Vėliau „Vienaistorija“ apdovanota tarptautine literatūros premija „Premio Mondello“. Tikrai išskirtinis reiškinys. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Toma Gudelytė, išleido leidykla „Aukso žuvys“.
„Vienaistorija“ jums papasakos tikrai ne vieną istoriją – tai apgavystė, o gal autoriaus gudrybė! Istorijų mažiausiai dvi, o daugiausia – tiek, kiek sieks jūsų interpretaciniai sugebėjimai. Paprasčiausiame lygmenyje čia susipina dvi istorijos, iš kurių viena – šiuolaikinė, o kita – vykstanti Pirmojo pasaulinio karo laikais. Abi vienijamos personažų giminystės ryšių (karo apkasuose savo grafinį romaną išgyvena senelis, šiuolaikinę dramą – jo anūkas, žinomas rašytojas), o taip pat – visiškos beprasmybės ir absurdo, kurie kare yra labiau išoriniai, primesti: kasdien į žvalgybą siunčiamas Mauras kaskart kelios minutės prieš žygį rašo žmonai meilės kupiną laišką, kuris turėtų būti išsiųstas, jei jis nebegrįžtų. Bet jis grįžta ir kitą kartą vėl rašo laišką iš naujo. Paskutinė jo žvalgyba būtų grėsusi visiška pražūtimi, jei ne kaip mantra mintyse kartojama meilės išpažintis savo žmonai, kuri ir išgelbėja jį, atrodo, visiškai beviltiškoje situacijoje. Tuo tarpu jo anūkas, kamuojamas vidinės beprasmybės ir nevilties, per sudėtingų atsakymų į per sudėtingus klausimus, yra gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Gydytojai nesupranta, kodėl jis nuolat piešia nudžiūvusį medį ir vienišą degalinę, o šeima mano, kad jis pamišo, atradęs ir perskaitęs senelio iš fronto rašytus laiškus. To paties senelio, kuris kaip mantrą kartoja: „Aš nebijau. Kodėl turėčiau. Juk turiu tave.“ Šis kareivis, kas dieną, nežinodamas, ar sulauks rytojaus, sugeba visoje šioje beprasmybėje įžvelgti šviesą, laiške jis rašo: „Net tamsiausią nakties valandą danguje esama šviesos.“ O jo anūkas yra kamuojamas sudėtingų klausimų, tokių kaip: jei aštuoniolikmetis vieną naktį staiga prabustų, pakiltų iš lovos ir per stebuklą, per prakeiksmą išvystų save veidrodyje su būsimo penkiasdešimtmečio oda, kas jam nutiktų? Ir, kitaip nei jo seneliui, meilė nėra ta kelrodė žvaigždė, kuri išveda iš visų istorijos ir gyvenimo labirintų. Visa ši istorija – įsivaizduojamas pokalbis tarp kartų ir jų epochų, taigi – simbolinė kelionė laiku. „Keliautojai laiku“ – tai serija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinių vertimų, atveriančių netikėtą istorijos perspektyvą. Serija, tikrai verta dėmesio.
Dar vienas leitmotyvas, dar vienas sudėtingas klausimas šiame „Vienos istorijos“ grafiniame romane – žmogaus santykis su gamta. Ar ji palanki žmogui, ar visiškai abejinga asmeninėms ir istorinėms katastrofoms? Ar tai, kad senstame palaipsniui ir lyg nepastebėdami, yra jos malonė? Ar vidury karo lauko stovintis medis abejingas visam tam siaubui, kuris vyksta aplinkui? Gamta šiame kūrinyje tyli. Ir tyli ji nuostabiomis akvarelėmis, kurių parodoje, jei tokia būtų, mielai pasiklysčiau.
Ši knyga gali apversti aukštyn kojomis įsivaizdavimą, kas yra komiksas, ir suteikti begalinį kitokio skaitymo malonumą. Žodžių čia mažai, o prasmės ir erdvės jai suvokti – be galo daug.
Jean-Claude Mourlevat „Upė, tekanti atgal“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė-Gervienė)
Dar viena knyga, kelianti nemažai sumaišties – Jeano-Claude`o Mourlevat „Upė, tekanti atgal“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė-Gervienė, išleido leidykla „Nieko rimto“). Prieš detalizuodama, kas tą sumaištį kelia, noriu pabrėžti, kad knyga išties puiki. Universali istorija apie amžinąsias vertybes taip sklandžiai papasakota, kad, rodos, skaitai ją taip smagiai, lyg ridentumeisi nuo kalniuko: kuo toliau, tuo greičiau, tuo įdomiau. O gal lyg plauktum upe – pagauna ir nebepaleidžia.
Tai kas gi su šia knyga šiek tiek ne taip? Tai antras knygos leidimas ir, jei kas prisimena pirmąjį, pamatys ryškų knygos išvaizdos skirtumą. Šįkart knyga išleista tokiu formatu, kuris visų pirma traukia vaikų akį: ryškus, spalvingas viršelis, originalus formatas, Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos. Knygos aprašyme skelbiama, kad ji skirta „tiek jauniesiems paaugliams, tiek šeimai skaityti balsu“. Na o pats pasakojimas, kažkiek primenantis net viduramžių riterių romanus, yra toks universalus, kad kaip smagi romantinė istorija, mano galva, gali būti skaitomas ir suaugusiųjų. Tuo labiau kad du pagrindiniai istorijos veikėjai – trylikametis Tomekas ir dvylikametė Hana – neturi visiškai jokių šio amžiaus paaugliams būdingų psichologinių bruožų ir laisvai gali būti pakeisti kito amžiaus vaikais ar net suaugusiaisiais. Mano vaizduotė juos labiausiai pieštų penkiolikos–šešiolikos metų. Pati istorija neturi jokių istorinių, geografinių, kultūrinių specifikacijų, ji universalaus laiko ir erdvės, todėl labai daug kuo primena pasaką. Taigi dar vienas netikslumas – bibliotekų kataloguose įvardijama kaip romanas, iki šio žanro atstovės ji tikrai netempia.
Bet, kaip jau sakiau – istorija puiki. Ji apie draugystę, meilę, ištikimybę ir drąsą – apie tokius „banalius“ dalykus, kad net nejauku apie tai kalbėti ar rašyti. Apie vieną lašelį vandens, kurį surasti reikia leidžiantis į ilgą ir varginančią kelionę, iš kurios dažniausiai negrįžtama. Apie meilę, kuri priverčia į šią kelionę leistis. Apie drąsą, kuri neįmanomus dalykus paverčia įmanomais. Apie du našlaičius – Tomeką ir Haną, kurie pamilsta vienas kitą ir leidžiasi prie upės, tekančios atgal, kad sustabdytų negailestingą laiką ir parneštų amžinybės teikiančio vandens lašelį merginos papūgėlei – vieninteliam jos tėvo atminimui. Tėvui, kuris iš meilės jai pamišo ir pardavė visus šeimos turtus, kad nupirktų šį be galo brangų paukštelį. Vaikai iš upės tegali pasemti vieną vienintelį lašą ir jis atitenka besąlygiškos tėvo meilės atminimui. Na, tiesiog be galo gražu. Ne veltui ši viena populiariausių prancūzų rašytojo Jeano-Claude`o Mourlevat knygų yra pelniusi net trylika apdovanojimų įvairiose pasaulio šalyse. Ji nuginkluoja.
