Kultūra

2019.11.10 13:36

Bendoraičio legenda: misionierius, lyginamas su Motina Terese, o gal prievartautojas ir kankintojas?

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.11.10 13:36

„Nepatogaus kino“ festivalyje – „nepatogiausias“ pastarųjų metų Vytauto Puidoko režisuotas dokumentinis filmas „El Padre Medico“. Apie tai – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos”.

Filmo kūrėjai leidžiasi į Brazilijos džiunglių gilumą vedini didingos Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919–1998) legendos. Tai istorija apie gydytoją, misionierių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos, savo rankomis sukūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenančių žmonių.

Tačiau netikėti pokalbiai su liudininkais, herojaus prabangaus asmeninio gyvenimo detalės, kraupūs nusikaltimai ir įtarimai žmonių išnaudojimu pradeda griauti filmo kūrėjų planus papasakoti „Motinos Teresės iš Lietuvos“ istoriją.

Motina Teresė iš Lietuvos

Prieš 60 metų A. Bendoraitis pradėjo savo misionierišką veiklą tarp Amazonės indėnų. Įrengė ligoninę laive, sumontavo radijo stotį, kuri buvo naudojama vaistų užsakymams iš Europos. Vėliau Bolivijoje pastatė polikliniką, motinos ir vaiko ligoninę, neturtingų vaikų mitybos centrą. Todėl nenuostabu jog vietiniai indėnai vis dar jį vadina „didžiuoju baltuoju dievu”, o pasaulis lygina su Motina Terese.

Tiesa, žinoma ne tik misionieriaus veikla, bet ir A. Bendoraičio polinkis į prabangą, jo arogancija. Taip pat sunku vienareikšmiškai vertinti ir Bendoraičio, ispaniškai vadinamo „El Padre Medico”, susitikimus su indėnais. Juos gydant nuo gripo, tuberkuliozės, maliarijos, raupų, tuo pačiu vyko žiaurios bausmės, seksualinė prievarta.

Daug klausimų kelia ir paties klastota biografija. Nors kalbama, kad Bendoraitis baigė medicinos mokslus prestižiniame Prancūzijos Sorbonos universitete, tačiau jis niekada neišrašydavo receptų vaistams ir niekas taip ir nematė jo gydytojo licenzijos.

Dar viena nemaloni istorija – ligoninės gydytojo nužudymo byla. Nors pritrūkus įrodymų, „El Padre Medico” buvo paleistas iš kalėjimo, nužudytojo žmona yra įsitikinus kitaip.

„Skirtingose pasaulio vietose, tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje žmonės šį personažą mato vis kitaip. Pastebėjau, kad pasakojimai skiriasi dėl to, kad juos su šiuo žmogumi siejo skirtingi santykiai. Vieno miestelio meras mums pasakojo, kad apie 70 procentų žmonių Bendoraitį prisimena kaip gerą misionierių, o kiti likę – negatyviau“, – pasakoja filmo režisierius Vytautas Puidokas.

Jau dvyliktus metus vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ stengiasi atkreipti žmonių dėsmesį į įvairias socialines-kultūrines problemas.

„Bendoraičio istorija – pabėgėlio istorija, ši tema visai svarbi ir dabar, ypač globaliu mastu. Kartais mes, kaip lietuviai pasirenkame šias temas ignoruoti, galvojame, kad su tuo nesame susiję, bet vos per vieną Bendoraičio istorijos prizmę galime daug papasakoti apie patį neokolonializmą. Kai kuri filmą, dažnai išlenda kažkokie kontekstai, aktualijos. Kadangi mano filmo kūrimo procesas buvo labai ilgas ir truko net penkis metus, ilgainiui susitaikiau, kad reikia nesistengti patiems prisiklijuoti prie aktualijų, bet kurti savo darbą teisingai, nuoširdžiai“, – tikina Vytautas Puidokas.

„Pamačiau daug skirtingų šios istorijos pusių ir sugebu ir suprasti, ir pateisinti ir empatizuotis su tuo herojumi ir su kitų žmonių istorijomis“, – pasakoja režisierius.

Kauno centrinis paštas – niekam nereikalingas

Kauno Centrinio pašto rūmai dėmesio centre atsidūrė žiemą, netikėtai trūkus vamzdžiams. Avarija tapo postūmiu pašto rūmus paskelbiant kultūros paminklu – lyg garantija, jog paštas ir ateityje išliks atviras visuomenei. Rūmų šeimininkai – „Lietuvos paštas“ paskelbė, jog neturi finansinių galimybių pastato išlaikymui.

Taigi, pastatas atsidūrė ant prekystalio – niekam nereikalingas – nei Kauno savivaldybei, nei vyriausybei. Matant tokį institucijų neveiksnumą, Kaune susibūrė pilietinė iniciatyva „Paštininkai“. Paštininkų tikslas – kalbėti ne tik apie pašto rūmų, bet ir kitų vertingų pastatų situaciją visoje Lietuvoje, kuomet unikalūs objektai pasmerkiami architektūrinei erozijai.

„Kartais reikia pasirinkti ką daryti – ar dirbti savo darbą už pinigus, ar žengti žingsnį ir aukotis dėl savo idealų, kad gėris nugalėtų. Kad išliktų šitas pastatas, mes turime žengti bent mažytį žingsnelį ir tai padaryti yra verta“, – tikina architektas Linas Tuleikis.

Bandydami išsaugoti paštą ir jo kultūrinę vertę, visuomenininkai parengė net tris pastato, pretenduojančio į UNESCO paveldo sąrašą scenarijus renesansui.

Vienas iš scenarijų – „Pašto atviRŪMAI“ – čia siūlo įkurti pasaulio modernizmo miestų ambasadą, kurioje būtų pristatoma kitų miestų modernizmo kultūra, pradedant virtuve baigiant menu.

Antrasis scenarijus – „Post:Vizbaras“. Idėjos autoriai siūlo steigti Lietuvos architektūros ir dizaino muziejų, kartu su archyvais, tyrimo ir edukacinėmis erdvėmis.

Trečiasis scenarijus – „Kultūra ir verslas“. Siūloma sujungti šias dvi sferas. Taip pašto rūmuose atsirastų verslo biurų erdvės, kūrybinių inkubatorių patalpos.

Dekadansas Kauno centriniame pašte

Laida „7 Kauno dienos” pradeda reportažų ciklą „Dekadansas“, kuriame atlikėjai savo muziką atlieka niekam nebereikalinguose, istoriniuose Kauno architektūros objektuose. Pirmasis objektas – Kauno centrinis paštas. Susipažinkite – jaunuolių ansamblis „6+”, kuriam vadovauja VDU muzikos akademijos docentas, Juozo Naujalio muzikos mokytojas, ekspertas Rolandas Daugėla.

18 amžiuje filosofas Monteskjė iškėlė mintį, jog galingosios Romos imperijos žlugimą paskatino moralės ir kultūros standartų nuosmukis. Tai pavadino dekadansu. Po šimto metų kartu su laikraščiu „Decadent” priešakyje – ši sąvoka tapo laikmečio veidu. „Menas dėl meno”, Paryžiaus apgultis, oro balionų aukso amžius, maisto atsargų trūkumas ir zoologijos sodo gyvūnų suvalgymas, saviironija, nusivylimas, frustracija, nuobodulys – 19 amžiaus vidurio žmogų apibūdinantys žodžiai.

Šiandien liejasi kultūrinių renginių gausybės ragas, abstulbę ir pralinksmėję matuojamės ar labai dideli ir kultūringi užaugom. Kaip šiuolaikiniame suvokiama kultūra ir ką galėtų reikšti žodis dekadansas, LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos” komanda teirausis atlikėjų.

Pokalbis 450: Rimantas Lekavičius

„Kauno valstybinis muzikinis teatras yra seniausias profesionalus teatras Lietuvoje. 100 metų proga šiai scenai padovanosime naujus įrankius. Kadangi gyvename ne sostinėje, o Kaune, požiūrio, kad kiti teatrai turi naujintis, buvo sunku sulaukti. Šiuo metu vykstantys teatro rekonstrukcijos darbai daromi dėka to, kad pagaliau gavome galimybę pasinaudoti Europiniu finansavimu.

Savo seną įrangą kilnojome virvutėmis, ji tarnavo nuo 1984 metų. Tam tikrus istorinius teatro fragmentus tikrai paliksime, vesime edukacinius užsiėmimus, kuriose lankytojai galės pamatyti, kaip atrodė istorinė, šimtą metų skaičiuojanti scena ir kaip ji moderniai atrodo dabar“, – pasakoja Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Rimantas Lekavičius.

Plačiau – laidos įraše.

7 Kauno dienos. Padidintas dėmesys Kauno centriniam paštui ir Aleksandro Bendoraičio keliai Brazilijos džiunglėse