Jūrmala – Latvijos pajūrio kurortas su 26 kilometrų ilgio paplūdimiu, tarpukariu vadintas „Baltijos Rivjera“. Jūrmala susideda iš atskirų mažų kurortinių vietovių, kai kurios iš jų pavadinimus gavo jau tarpukariu – Dzintarai, Meilužiai, Pumpurai, Kaugurai ar Kemerai. Tai – buvę žvejų kaimeliai. Čia, 1877–aisiais, nutiesus geležinkelį, atsirado 14 stočių, kuriose iš traukinių išlipdavo pasiturintys poilsiautojai. Tarpukario modernizmo paieškos Jūrmaloje – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“.
Jūrmalos „Dzintaru“ koncertų salėje – aukščiausio lygio pasirodymai
Laidos komanda kartu su ekspertu, Latvijos dailės akademijos profesoriumi Rihards Petersons, keliaus į „Dzintaru“ koncertų salę, įrengtą 1936-aisiais, po labai lietingos vasaros. Iki tol simfoninės muzikos koncertai vykdavo po atviru dangumi, sodo estradoje, kuri čia buvo įrengta 19 amžiaus pabaigoje. Pastato architektai – Viktoras Melenbergas ir Aleksandras Birzeniekas.
„Kol Rygoje nėra tikros koncertų salės – Jūrmalos „Dzintaru“ yra ta tikroji koncertų salė, kuria mes galime didžiuotis ir kurioje gali vykti aukščiausio lygio koncertai“, – pasakoja Latvijos dailės akademijos profesorius.
Įdomu tai, kad „Perestroikos“ laikais, 1986 metų rugsėjį „Dzintaru“ koncertų salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento patarėjas Jackas Matlockas. Jis latviškai pasakė kalbą, apie tai, jog JAV niekada nepripažino Latvijos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Ši J. Matlocko kalba tapo svarbiu įvykiu Baltijos šalių nepriklausomybei.
„Dzintaru“ salė buvo restauruota 2015 metais. „Pastatas – medinis, todėl akustika labai minkšta. Čia labai malonu klausytis kamerinių, solinių koncertų, kuriems nereikia įgarsinimo – pradedant gitaromis, baigiant vokaliniais, soliniais atlikėjų pasirodymais“, – tikina „Dzintaru“ koncertų salės techninis direktorius Deniss Pilkevičs.
Dėl Kemerių gydyklos nutiesė specialią geležinkelio liniją
Laidos „Stop juosta“ komanda taip pat keliaus į Jūrmalos pakraštį – Kemerius. Ši vietovė žinoma jau nuo 18 amžiaus pabaigos. Prieš 200 metų Latvijos mokslininkas Davidas Hieronimas Grindelis, ištyręs šios vietos gydomojo purvo ir mineralinio vandens cheminę sudėtį, rado, kad ji iš tiesų turi gydomąjį poveikį.
Balneologinei gydyklai įkurti Rygos generalgubernatorius kreipėsi į carą Nikolajų I, kuris skyrė 700 hektarų valstybinės žemės ir 100 tūkstančių rublių. Kurortas tapo toks populiarus tarp pasiturinčių rusų, kad 1912 metais buvo atidaryta geležinkelio linija Maskva-Kemeriai. Į pajūrį iš Kemerių važiuodavo elektrinis tramvajus. Čia kasmet atvažiuodavo gydytis per 8 tūkstančius žmonių.
Ši gydykla pastatyta 1924-aisiais metais. Pastato architektas – Ernestas Štalbergas, taip pat projektavęs ir Laisvės paminklą Rygoje. Čia buvo galima mėgautis gydomosiomis sieringo vandens ir purvo voniomis. Deja, šiandien gydykla apleista. „Tai buvo tipiška gydykla. Ji veikė čia ir sovietmečiu bei vadinosi kurorto poliklinika. Vidinės patalpos buvo gana puošnios ir vertingos. Pavyzdžiui, buvo įrengta romėniška, turkiška pirtis, nedideli baseinai. Jie buvo skirti ne plaukiojimui, bet vandens procedūroms“, – pasakoja Latvijos dailės akademijos profesorius
Pasak laidos ekspertų, Latvijai atgavus nepriklausomybę, visi jos kurortai buvo atiduoti į privačias rankas. Iki šiol šalyje nėra valstybinės kurortų politikos, o gamtos resursais turtingos kurortinės vietos yra apleistos.
Kemerių viešbutis – nepaprasto grožio pastatas, vadintas „Latvijos Versaliu“
Taip pat laidos „Stop juosta” komanda aplankys Kemerių viešbutį, kuris pastatytas 1936 metais. Pastato architektas – Eiženas Laubė. Nepaprasto grožio pastatas buvo vadintas „Baltuoju laineriu.“. Prabangus viešbutis su prezidentiniais apartamentais kainavo 2 su puse milijono latų ir buvo pastatytas už valstybinio fondo lėšas. Šiuo metu naujieji viešbučio šeimininkai ruošiasi vėl čia įrengti prabangų viešbutį, išsaugant išlikusias autentiškas detales. „Šis namas išlaiko lengvumo įspūdį, jis tarsi plaukia. Mes net nejaučiame, kad pastatas yra toks aukštas, didelis. Jis nuostabiai įsikomponuoja į Kemerių aplinką“, – komplimentų viešbučiui negaili profesorius.
„Nieko fundamentalesnio ir monumentalesnio už šį pastatą Latvijoje nėra. Viešbutis buvo reprezentatyvinis, jis turėjo demonstruoti pasiekimus, kuriais Latvijos valstybė gali didžiuotis“, – pasakoja R. Petersons.
Eiženas Laubė buvo ne tik žymiausias tarpukario architektas, profesorius, svarbiausias Latvijos architektūros „ideologas“, „Nacionalinio statybos komiteto“ vadovas, be kurio leidimo, pasak to meto spaudos, neiškildavo nei vienas to meto viešasis pastatas. „Laubė į kiekvieną patalpą įpynė savitumo. Kažkada žmonės šį pastatą vadino „Latvijos Versaliu“, – pasakoja R. Petersons.
Plačiau – laidos įraše.
