Kultūra

2019.11.08 05:30

Sutemose su Šarūnu Bartu: apie jį palietusį #MeToo skandalą ir naują filmą apie partizanus

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.11.08 05:30

„Yra laisvė kalbėti, bet yra ir pareiga už tą kalbėjimą atsakyti. Visgi dabar žmonės kalba apie viską, ir kuo mažiau žino, tuo garsesnis tas jų kalbėjimas“, – sako režisierius Šarūnas Bartas, prisimindamas prieš dvejus metus jį palietusį #metoo skandalą. Šiuo metu baigiantis savo naujausią filmą „Sutemos“ Š. Bartas teigia temų niekuomet nepristingantis.

Sutemose, gilaus rudenio apsuptyje, toli nuo miesto triukšmo, prie savo naujausios juostos vis dar dirba Šarūnas Bartas. Dėlioja paskutinius potėpius, o ramybė viską aplinkui apgaubusi it rūkas. Ramus ir režisierius, o gal pavargęs. Dėliodamas pasvertus žodžius, Š. Bartas papasakoja, ką mano apie tuos, kurie tuos pačius žodžius barsto neskaičiuodami ir nematuodami, taip pat – apie gyvenimą be blogų emocijų ir, žinoma, naują filmą, kuriame vietą rado senelių ir prosenelių pasakojimai.

Temą filmui surasti nesunku, o save?

– Šarūnai, šiandienos pasaulyje, kai visi daug kalba vieni apie kitus, iš jūsų to nesulauksi. Kodėl?

– Taip, nes man tai neetiška, viešai nekalbu apie kitus žmones, kolegas ar jų kūrinius. Tai, kaip tau kažkas atrodo, yra tavo asmeninis reikalas ir viskas. Tačiau tie žmonės, kurie viską keikia, burnoja, komentuoja... Na, toks jų užsiėmimas. Nereikia ir to smerkti. Anksčiau tam, kad kažką pasakytum viešai, reikėjo turėti, ką pasakyti. O noras pasireikšti garsiai – daugelio žmonių troškimas. Laisvė turi savo taisyklių, kurių kartais nemokame laikytis. Yra laisvė kalbėti, bet ir pareiga už tą kalbėjimą atsakyti. Mus staiga užgriuvo technologijos, o persitvarkyti savo elgesio nespėjame.

– Šarūnai, prieš dvejus metus kilo judėjimas #metoo, kur ir pats sulaukėte kaltinimų (2017 m. rudenį seksualiniu priekabiavimu režisierių apkaltino dvi menininkės – LRT.lt). Daug diskutuota mūsų jau aptartoje viešojoje erdvėje, tačiau pats pasisakėte minimaliai. Kaip dabar žvelgiate į tą situaciją? Ar tai pakenkė jūsų įvaizdžiui?

– Gal tai ir pakenkė įvaizdžiui, negaliu to nuneigti, nors jokios apklausos nedariau. Iš žmonių, su kurias dirbu, nejaučiu nieko neigiamo, o tokių žmonių – labai daug. Tuo metu išsakiau savo nuomonę, kad su kaltinimais nesutinku. O pulti į peštynes nemačiau ir nematau prasmės. O ir galimybių. Čia jau nieko nepakeisi ir nieko nepadarysi.

Nemoku gyventi nei su apmaudu, nei su blogomis emocijomis. Man tai trukdo ir iš to blogio stengiuosi išsivaduoti.

– Ar dėl to apmaudu?

– Kartais, bet nemoku gyventi nei su apmaudu, nei su blogomis emocijomis. Man tai trukdo ir iš to blogio stengiuosi išsivaduoti. Žinoma, stengiuosi suprasti, kas vyksta, tik ne visuomet pasiseka. Kaip minėjau, nėra prasmės tų dalykų analizuoti. Kitaip reaguoti negalėjau, juk neimsiu viešai spjaudytis. Kodėl turėčiau?

Anuomet buvo minėtos dialogo su manimi paieškos, bet jo niekas taip ir nepradėjo. Čia galiu dar kartą pasakyti, kad mes kalbame apie viską: apie tai, ką žinome, ir tai, ko nežinome. Kuo mažiau žmogus žino, tuo daugiau ir garsiau kalba. Kuo mažiau faktų, tuo tvirtesnę nuomonę turi.

– Jūsų indėlis į lietuviško kino istoriją įrašytas ir aprašytas plačiai, įvairiai. Ar kada pats apie tai susimąstote? Ką tuomet galvojate?

– Tai nėra mano reikalas. Nuo manęs priklauso tik tai, ką galiu padaryti pats. Visuomet stengiuosi iš paskutiniųjų, išspaudžiu, kiek įmanoma. Ir tai yra mano kriterijus. Sukuriu filmą ir jau niekas nuo manęs nepriklauso. Kai kam patinka, kai kam nepatinka, tai savaiminiai procesai ir kiekvieno žmogaus teisė.

Temos nerasti neįmanoma. Įmanoma tik savęs nerasti.

– Kas sunkiausia kuriant kiną?

– Viskas yra sunku, lengva tik tol, kol nepradedi, kol turi laiko galvoti ir svajoti. Tuomet dar nesi suvaržytas prasidėjusių ir neišvengiamų darbų. Kai kurie nesuvokia, kad režisieriaus darbas apima viską. Negaliu į titrus įrašyti, kad kažkas kažką pamiršo. Kuriant filmą neturi begalinio laiko, tave varžo terminai, procesas – labai brangus. Nedažnai būna smagu.

Baigdamas vieną filmą dažniausiai jau galvoju apie būsimą. Tai tarsi būdas, galimybė pasprukti nuo to pragaro, kurį išgyveni dabar. Taip, dažnas režisierius tai įvardytų kaip pragarą.

– Kas būtų, jei staiga taip ir nebesulauktumėte jokio impulso naujam filmui?

– Temos nerasti neįmanoma. Įmanoma tik savęs nerasti. Taip, jei nerandi savyje jėgų, svajonės, impulso, nebus ir temos. Nerasti temos – tas pats, kas pievoje nerasti žolės. Yra atvejų, kai žmogus stovi toje pievoje ir žolės nemato, kaip nemato dangaus ir visko aplinkui. Tačiau aš pasaulyje matau daug žmonių ir daug likimų, kurie man diktuoja temas.

Nukainota knyga, įstrigusi ilgam

– Jau šio mėnesio pabaigoje laukia jūsų naujausio filmo „Sutemose“ premjera. Skelbiama, kad tai dešimtas pilnametražis jūsų filmas. Jums pačiam tai – daug?

– Manau, kad ne. Nors jei matuosime, kiek dirbta prie tų filmų, kokių sudėtingų ekspedicijų būta, galbūt ir daug. Tačiau savo filmų prieš akis nematau. Jie sukurti ir mano mintyse nužengę į praeitį. Mane išjudinti gali tik kitas darbas, tai, kas laukia.

– „Sutemose“ – juosta apie partizanus, kurią įkvėpė jūsų kadaise atrastas Vinco Giedros romanas „Sviesk, Dovydai, akmenį“. Kuo patraukė šis kūrinys?

– Radau tą knygą viename iš prekybos centrų, tarp kitų nukainotų leidinių. Romanas tapo filmo inspiracija, mes su Aušra Giedraityte (scenarijaus bendraautore) daug ką perrašėme savaip, daug rėmiausi girdėtais prisiminimais, ypač savo senelių ir prosenelių. Kai skaičiau V. Giedros romaną, tai buvo gal vienintelė grožinė knyga, pasakojanti apie partizanus.

– Sakote, kad rėmėtės senelių ir prosenelių prisiminimais. Ar jie buvo atviri?

– Pažinau penkis savo prosenelius, vienas jų mirė, kai jau buvau pilnametis. Atsimenu daugybę jų pasakojimų, kurie buvo gana objektyvūs, be jokios isterijos. Jie tikrai nebuvo uždari, norėjo, kad ir aš sužinočiau apie išgyvenimus. Žinoma, kaip ir dauguma paauglių, per daug neklausinėdavau.

– Kiek autentikos šiame filme, rodančiame pokarį?

– Rodomi maždaug 1948 m., todėl reikėjo daug ką apgalvoti, net koks bus arbatos puodelis ar šaukštelis. Prieš filmuodami daug dirbome su medžiaga, studijavome ją, tikrinome. Tačiau pokario ženklų pakankamai mačiau ir savo akimis. Jei įsivaizduojame kokius 1970-uosius, tai tos autentikos buvo pakankamai. Sovietų Sąjunga nepuolė visko blizginti, visa atmosfera buvo labai arti, prisimenu tai iš gyvenimo Šiauliuose.

– Juosta „Sutemose“ apibūdinama kaip vaizduojanti „ypatingą, pastaruoju metu itin daug diskusijų keliančią partizanų temą“. Kuo jums įdomi ši tema?

– Tų vertintojų, kurie viską vertina labai lengvai ir be jokių dvejonių, aš rimtai vertinti negaliu. Nes jie daug ko nežino, yra tik girdėję. Istorinės temos sunkios. Štai koks Stalinas, nugalabijęs 30 mln. žmonių, Rusijoje kai kurių laikomas didvyriu, o ir nėra taip demonizuojamas kaip Hitleris.

Dėl partizanų temos būta visko. Ir medžiaga, susijusi su šiuo judėjimu, nėra lengvai įvertinama. Partizaninio judėjimo metu neturėjome dokumentavimo galimybių, nes tai būtų laikoma antitarybine veikla. Dokumentai ir duomenys kaupti KGB, tai reiškia, kad jie atspindi vieną pusę.

Reikia nepamiršti, kad Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karus skiria mažai laiko, o įvykių buvo daug, vien kiek kartų buvo okupuota Lietuva. Žmonės, gyvenę tokioje kaitoje, tikėjosi, kad viskas ims ir pasikeis taip, kad mums grąžins nepriklausomybę. Ir manau, kad tie, kurie kovojo, nuoširdžiai vylėsi, kad atsveria svarstykles į laisvės pusę, kad pasipriešinimas duos vaisių.

Jei mūsų neliks, jei neliks mūsų kultūros gabaliuko, tam tikras indėlis į žmonijos vystymąsi bus prarastas.

Visi ir viskas turi savo prasmę

– Kaip, jūsų manymu, Lietuvoje tvarkomės su istorinėmis temomis, kurias apibūdinate kaip išties sunkias?

– Mes tarsi praradę diskusijų galimybę, nes jos neturėjome net 50 metų, ypač viešos. O dabar viskas staiga pasikeitė, ypač atsiradus internetui. Bet kuris žmogus gali pareikšti nuomonę ir ji bus išgirsta. O istorija – daugialypė, per 20–30 metų neišmokome dėl jos susitarti. Tačiau daugybė atvejų yra nemokšiškumo pavyzdžiai – nenorėjimas gilintis, skaityti. Jau nekalbu apie literatūros skaitymo mažėjimą apskritai. Daug dažniau kreipiamasi į „Vikipediją“, kurią gali prirašyti bet kas.

– Ir kaip tuomet išlaikyti sąmoningumą?

– Nežinau, nes viskas yra nauja. Lengviausiai prieinama paviršutiniška informacija. Vietoje to, kad skaitytume knygas ir tokiu būdu savotiškai bendrautume su žmonėmis, gyvenusiais prieš kelis šimtus metų, renkamės trumpas reziumė. Nežinau, kaip žmonija su tuo tvarkysis.

– Be to, kad ne itin mokame diskutuoti, kas šiandienėje Lietuvoje jus džiugina?

– Ilgą laiką, nuo nepriklausomybės atgavimo, mane džiugina, kad turime valstybę, kalbą, įstatymus. Kiekvieną kartą, grįždamas iš užsienio, džiaugiuosi tėvyne. Ką ji reikš po kelių šimtų metų, turėdamas omeny globalizacijos mastus, nežinau.

Reikia stengtis išlaikyti tai, ką turime. Nereikia galvoti – mūsų nedaug, todėl esame nesvarbūs. Jei mūsų neliks, jei neliks mūsų kultūros gabaliuko, tam tikras indėlis į žmonijos vystymąsi bus prarastas. Nes kiekvieno indėlis yra svarbus. Žmonės bendrauja, gimdo vaikus ir juos augina, taip mes judame į priekį. Visi ir viskas turi savo prasmę.