Per Vėlines aplankome savo šeimos narių ir brangių sielai žmonių kapus. Plevena atminimo žvakelės, nutiesdamos dvasinį ryšį tarp gyvųjų ir jau amžinybėje esančiųjų. Kapo pagerbimu tarsi patvirtiname, kad artimo žmogaus šiame pasaulyje gyventa prasmingai, jo puoselėtos dvasinės vertybės liko mūsų širdyse... O Lietuvos žemė mums brangi ir tuo, kad joje pilkapiuose ir kitokiuose kapinynuose nuo senų senovės ilsisi protėvių kauleliai ir pelenai. Gal net nuo ledynmečio...
Krikščioniškąja švente Vėlinės tapo 998 m., kai benediktinų vienuolyne Cluny, Prancūzijoje pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius.
Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė Vėlinių tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių ar Ilgių šventės, kurios metu kaimo žmonės dėkodavo žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už padėtą išauginti derlių. Apie tai paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai – XV a. lenkų metraštininkas Janas Dlugošas, XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis.
Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Mat, kitados manyta, kad drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos.
Istoriografiniuose šaltiniuose sakoma, kad vaišės su aukojimu vykdavusios šventosiose giraitėse, kur deginti mirusieji. Pamaryje yra išlikusi antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicija. Jų siluetas labai primena Pasaulio medį, – tikriausiai buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas. Štai kodėl kaimo kapinaitės visada būdavo medžių guoto pavėsyje. Tai mūsų kultūrinio kraštovaizdžio ypatybė ir vertybė. Protėvių vėlės medžiu iškeliaudavo dausosna, o per Vėlines sugrįždavo aplankyti gyvųjų... Ar bejausime tokį betarpišką ryšį su mirusiais artimaisiais, iškirtę kapinių puošmenas medžius, kapo žemę uždengę akmens plokštėmis? Ar pratęsime lietuviškos kryždirbystės tradiciją, turinčią kiekviename etnografiniame regione tokių ryškių savitumų?
Beje, UNESCO organizacijos pripažintą verta vadintis pasauliniu šedevru... Nes sukurdavo tobulą paminklo harmoniją su supančia gamta... Tautos orumą saugodami, neturėtume pasiduoti verslo diktatui ir iš svetur nusižiūrėtų tariamo „šiuolaikiškumo“ madoms.
Lietuviams Vėlinės – ypatinga šventė. Per ją prisimenami ir pagerbiami ne tik šeimos ir giminės pranokėjai, bet ir tautos didieji, kuriems esame dėkingi už išsaugotą lietuvių kalbą, tautos tradicijas, laisvą valstybę. Aplankydami jų kapus, stipriname bendruomeninius ryšius, vienijame tautos istorijos tąsai visuomenę.
Puoselėjant istorinę atmintį, prieš Vėlines sostinėje įvyko keletas renginių, pažymint sukaktis tų žmonių, kurių gyvenimas ir darbai buvo reikšmingi tautos kelyje. Štai, gražiais dokumentinio filmo pristatymais pažymėta 100 metų sukaktis, kai gimė operos grandas baritonas Jonas Stasiūnas. Dažnai klausytojų buvo vadinamas Margiriu; ir ne tik dėl savo kunigaikštiško stoto; nepamirštama jo arija iš Vytauto Klovos operos: „Jūs – paskutiniai Pilėnų laisvės gynėjai...“ Gūdžiu sovietmečiu tie žodžiai labai stipria potekste atsiliepdavo širdyse...
Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujalio – Siaubūno (1928–1965) palaikų perlaidojimas tapo reikšminga patriotizmo raiška. Juk jo pasiaukojimas tėvynės laisvei dešimtmečiu pratęsė partizaninį karą prieš okupantus.
Mokslų akademijos salėje susirinkusieji pagerbė prieš 120 metų gimusį talentingą fiziką, mokslo žiniaskaidininką ir žymų patriotą Antaną Žvironą. 1943 m. jis su bendraminčiais nacių okupuotame Vilniuje įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Holokausto metu gelbėjęs žydus, fizikas 1945 m. sovietinių saugumiečių buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų Sibiro lagerio, kur visai prarado sveikatą.
Ir dar prieš Vėlines buvo pritvirtinta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno filosofas signataras Romualdas Ozolas (1939– 2015), vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigėjų, ideologų ir lyderių. Jo įžvalgos valstybės strateginei raidai būtų labai pravarčios ir šiandien…
