Kultūra

2019.11.05 13:22

Ernestas Parulskis. Didžiausia Profsąjungų rūmų vertybė

Ernestas Parulskis, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.11.05 13:22

Kai prieš mėnesį Vilniuje, ant Tauro kalno pradėjo griauti Profsąjungų rūmus, socialiniuose tinkluose prognozuojamai kilo nostalgiškas bruzdėjimas. Pagyvenę vilniečiai dalinosi atsiminimais, kaip tuose rūmuose būrelius lankė, į kokius šokius vaikščiojo, kuriuos Jaunimo teatro spektaklius matė. Na, vienas kitas padejavo, kad griaunamas geras namas, o dauguma su didesniu ar mažesniu džiaugsmu fiksavo ir įvairiausiais būdais platino rūmų griovimo vaizdus.

Galiausiai juos nugriovus, į kalną apžiūrėti tuštumos užlipę smalsuoliai pamatė didžiausią rūmų vertybę – jie leidosi būti nugriauti neprarasdami visuomeninio statuso. Ir juk pasisekė tik per plauką. 2008 metais, kai Profsąjungų rūmų savininkais buvo šiandien jau bankrutavęs investicinis fondas, Lietuvos architektų sąjunga kartu su Vilniaus savivaldybe pritarė, kad investuotojai surengtų architektūrinį konkursą, pavadintą „Tauro kalno sutvarkymo projektu“.

Pradžioje nusprendė sutvarkyti kalno gabaliuką šalia rūmų, o vėliau, cituoju architektūros konkursą surengusius investuotojus, „... sukurti „gyvą“ daugiafunkcinį traukos centrą, kuris po vienu stogu darniai suvienija visuomeninę ir komercinę funkcijas, tačiau kartu palieka ir architektūrinę takoskyrą tarp jų“.

Nugriauti rūmai tą takoskyrą parodo akivaizdžiai – žadėtas „darnus visuomeninių ir komercinių funkcijų suvienijimas“ virto vienais iš keturių labiausiai miestą darkančiais, buvusioje ir pražuvusioje visuomeninėje erdvėje pastatytais daugiabučiais. Aišku, verta priminti, kad dutūkstantųjų pirmasis dešimtmetis Vilniui tapo pačiu pragaištingiausiu. Būtent tada buvo surišti architektūriniai mazgai, kurių jau niekada nebepavyks išpainioti.

Simboline negandų pradžia galima vadinti „Lietuvos“ kino teatro bylą. Pelninga ir vilniečių mėgstama viešoji nuosavybė buvo kažkodėl privatizuota 2002 metais. Tuomet kilo ir pirmoji kova už miestiečių interesus, bet mūšis buvo komunikuojamas klampiai ir nerišliai. Daugelis tos kovos stebėtojų nusprendė, kad inteligentai nori išsaugoti kino teatro pastatą, kuris, nors ir neerzinatis, ypatingos architektūrinės vertės neturėjo. Tai buvo, be abejo, didelė protesto organizatorių klaida. Nes klausti reikėjo aštriau, tiksliau, garsiau ir paprasčiau – kodėl Vilniaus savivaldybė, atstovaujanti savo miestiečiams, už 600 tūkst. eurų parduoda savo miestiečių turtą? Prireikė greitų pinigų vakcinoms nuo maro pirkti? Ar pastatyti palapinių miestelį po uragano ir žemės drebėjimo namus praradusiems vilniečiams? 2002 metais nebuvo nei maro, nei tvano ir nebuvo jokios būtinybės parduoti bendrą nuosavybę.

2003 metais tyliai, be konkursų, į privačias rankas pateko dengtas Vilniaus „Žalgirio“ baseinas. Dėl atsargumo akcentuoju – pikta ne dėl pastato (jį reikėjo nugriauti), o dėl prarastos viešos vietos. Vietoj baseino mikliai per metus pastatyti daugiabučiai čia stovės amžinai, nes nėra tokios jėgos (išskyrus sovietinę nacionalizaciją) pasaulyje, kuri legalia tapusią privačią nuosavybę vėl atverstų atgal į visuomeninę.

2004-aisiais vietoj sveikatingumo centro „Delfinas“ tiesiog šalia Lietuvos architektų sąjungos pilaitės buvo pastatytas daugiabutis kompleksas, 2009 metais pripažintas blogiausiu naujos architektūros pavyzdžiu istorinėje aplinkoje. Tais pačiais metais vilniečiai neteko teritorijos šalia Misionierių bažnyčios, kurioje dabar statomi šeši milžiniški barakai. Projekto vizualizacija rodo, kad vieno jų fasadą papuoš arkos. Nujaučiu, kad gimsta naujas pretendentas į blogiausią naujos architektūros pavyzdį.

Antrasis šimtmečio dešimtmetis, ypač keli pastarieji metai, miestiečiams buvo šiek tiek naudingesnis. Pasitreniravusios „Lietuvos“ kino teatro kautynėse bendruomenės pristabdė kelias katastrofiškas urbanistines intervencijas, o miestas sugebėjo atgauti ir nugriauti Profsąjungų rūmus. Nors ir bjauriai apkramtytas, Tauro kalnas vis dar priklauso miestiečiams. Ir vis dar tebeturi savo didžiausią vertybę – po penkiasdešimties metų būsimi vilniečiai, jei norės, irgi galės nugriauti tai, ką pastatysim mes ir susiorganizuoti ką nors kitką.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo [] minutės.