Kultūra

2019.11.05 21:24

Džiazo ekspertas: ilgą laiką ignoruotos, moterys pagaliau puikuojasi ir ant džiazo žurnalų viršelių

niekada nerašo blogų recenzijų, nes tai „ne mano arbatos puodelis“
Laima Slepkovaitė, LRT KLASIKOS laida „Džiazo valanda", LRT KLASIKA, LRT.lt2019.11.05 21:24

Tarptautiniame „Vilnius jazz“ festivalyje bene kasmet sulaukiame kelių žurnalistų iš užsienio. Šiemet atvyko ilgai šio festivalio vadovo Antano Gusčio kviestas garsus džiazo apžvalgininkas iš Šiaurės Airijos Ianas Pattersonas. „Aš nežinojau, ką čia rasiu! Bet, žinoma, atvykau, nes mačiau programoje „Art Ensemble of Chicago“, „Sun Ra Arkestra“, Daividą Murray, tad žinojau daugiau mažiau, ką išgirsiu iš jų, bet likusi festivalio dalis, miestas, maistas, žmonės – visa tai eina išvien su šia patirtimi, ir ji buvo tikrai puiki“, – pirmaisiais įspūdžiais apie Lietuvos sostinę ir joje vykusį festivalį LRT KLASIKAI dalijasi muzikos apžvalgininkas.

Siesta – ir Laose siesta

Ianas, išaugęs Belfaste, Šiaurės Airijoje, daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido užsienyje. Net dešimt metų gyveno Pietų Europoje, Italijoje ir Ispanijoje, kur, kaip pats džiazo žinovas sako, gyvenimas suteikė daugiau europietiškos džiazo perspektyvos, meilės flamenko, raudonajam vynui ir daug neįvertintai siestai.

Su džiazu nesiskiriančiam muzikos guru teko gyventi ir Pietryčių Azijoje. „Septynerius metus praleidau Laoso komunistinėje-socialistinėje-kapitalistinėje-budistinėje-animistinėje valstybėje, kur siesta veikia bet kur ir bet kada – sudėtinga, tačiau kažkaip apšviesta šalis, – sarkastiškai savo biografijoje rašo I. Pattersonas. – Ten aš akylai stebėjau džiazo koncertus, nors jie buvo beveik tokie reti kaip Iravadi delfinas. Abu kartais buvo pastebėti, o tai sukėlė vilties, nors pastarasis, deja, yra kritiškai nykstančių sąraše“.

Grįžęs į Airiją, kur, pasak jo, į siestą žiūrima primityviai, Ianas įniko į darbus: rašo apie meną daugeliui leidinių, įskaitant, be džiazo, pasaulio liaudies muziką, operą ir Samuelio Becketto kūrinius. Laisvai samdomas I. Pattersonas taip pat rašo daugybę apdovanojimų pelniusį internetinį žurnalą „All About Jazz“ („Viskas apie džiazą“ – LRT.lt).

Nuo 2006 metų jis parašė daugiau nei 800 straipsnių. Džiazo ekspertas kalbino daugybę pasaulinio lygio džiazo muzikos žvaigždžių, tokių kaip Hanką Jonesą, Randy Westoną, Ahmadą Jamalą, Abdullahą Ibrahimą, Steve'ą Colemaną ar Carlą Bley. Na, o Vilniuje jam teko pačiam būti pakalbintu.

Sužavėjo „spageti vesternų“ muzika

– Kaip įnikote į džiazą?

– Pirmiausia, kaip mane patraukė muzika. Labai anksti mano gyvenime mane paveikė, manau, labai pozityviu būdu, muzika iš televizijos programų. Būdamas dviejų, trejų ar penkerių metų, labai mėgau muziką iš visų vaikiškų programų, kurias žiūrėdavau. Kai kurios melodijos iki dabar liko mano atmintyje, iki natos! Yra viena ypatingoji, kurią aš niūniuoju ar pašvilpauju kiekvieną savo gyvenimo savaitę – nuostabi melodija, ir ji, manau, buvo mano įvadas į muziką.

Kita įtaka, kurią prisimenu, buvo Enio Morikonės muzika. Žiūrėdavau vesternus, ypač tuos „spageti vesternus“ (itališki vesternai, kurti 1964-1978-aisiais – LRT.lt) su Klintu Istvudu. Buvau jaunas, tačiau gerai prisimenu, kokia nepaprasta buvo ta muzika, bet aš nežinojau, kas ją sukūrė. Vėliau, per Kalėdas, seneliai man padovanojo dvi plokšteles su Enio Morikonės muzika iš „spageti vesternų“. Aš tebeturiu jas – po daugmaž 40-ies metų, man jos reiškė labai daug. Tai labai graži muzika, kuri vos vienu žingsniu nutolusi nuo romantinės klasikinės muzikos...

Taigi, mano pažintis su muzika prasidėjo nuo televizijos ir kino garsų. Šiek tiek vėliau ėmiau domėtis roku. Po to – progresyviuoju roku, kaip Pink Floyd, Yes, King Crimson, Jetro Tull, Van der Graaf Generator. Mane labai įtraukė tas stambesnių formų rokas, kuris siejosi su daugybe kitokių muzikos rūšių, įskaitant džiazą.

Per progresyvųjį roką atradau džiazroką – „Mahavishnu Orchestra“ ir elektroninį Milesą Davisą – tai buvo jau kelias link džiazo, jo elektriškosios pusės. Po to atsitraukiau, nėriau vėl... taigi, taip aš ir susidomėjau džiazu.

– Buvote visuomet klausytojas? Ar įgijote kokį nors muzikinį išsilavinimą?

Mokiausi groti fortepijonu vaikystėje keletą metu, išmokau skaityti natas, groti abiem rankomis – nieko rafinuoto, bet aš buvau muzikalus. Tik aš to nemėgau, tad mečiau po trejų metų. Dabar gailiuosi. Aš šiaip netikiu gailėjimusi ir manau, kad sprendimai, kuriuos priimi tam tikru metu, yra teisingi, jeigu taip tuo metu atrodo. Bet dėl šito tikrai gailiuosi ir manau, kad mano gyvenimas būtų kitoks, jeigu būčiau muzikantas. Tačiau taip susiklostė.

O nepatiko mokytis skambinimo man todėl, kad mano mokytoja puikiai gebėjo mokyti techninių dalykų, bet niekada manęs nepaklausė, ką aš norėčiau groti. Nes jeigu ji paklaustų... aš atsakyčiau, kad štai, man patinka Enio Morikonės muzika, ir tuomet viskas būtų kitaip. Bet taip niekada nenutiko. Aš niekada nesusiprotėjau pasiūlyti taip pat – tad tai tik mano kaltė.

Vėliau šiek tiek bandžiau groti akustine gitara, bet supratau, kad nesu atsidavęs. Taigi, aš turiu šiokį tokį supratimą, kiek darbo ir pasišventimo reikalauja tapimas geru muzikantu, tad aš jaučiu milžinišką pagarbą muzikantams, jų darbui, pasiaukojimui. Kartais dar pasvajoju, kad gal paimsiu į rankas gitarą ar fleitą, kurią ypatingai mėgstu.

Sandėlyje krauna statybinį aliuminį

– Minėjote, kad rašymas apie džiazą Jums yra hobis. Tai iš ko gyvenate?

– Aš dirbu sandėlyje Antrime – nedideliame mieste (Kėdainių dydžio miestas, nuo Šiaurės Airijos sostine tituluojamo Belfasto nutolęs 30 km. – LRT.lt). Mes importuojame statybinį aliuminį – statiniams reikalingi rėmai iš jo – iš Kinijos, Turkijos, jis atgabenamas 20 tonų konteineriuose, ir mūsų darbas rankomis perkelti jį ant vežimėlių, ir sukrauti juos į krūvas, kurios po to keliamos į lentynas. Tai toks mano darbas, labai fizinis. Ne svajonių darbas. Bet visi darbai svarbūs.

– Kai rašote apie džiazą, ar turite kokių nors ypatingų preferencijų?

– Yra tikrai nuostabu šnekėtis su istorinės reikšmės asmenybėmis – žmonėmis, kurie kūrė muziką pastarąjį pusę amžiaus. Nuostabu klausytis jų istorijų... Bet tie žymūs žmonės buvo pakalbinti jau po dešimt tūkstančių kartų... Tarkime, šiame festivalyje aš neprašiau galimybės pakalbinti Maršalą Aleną, nors numaniau, kad Antanui (Gusčiui, „Vilnius jazz“ vadovui – LRT.lt) būtų įmanoma jį surengti, nes tiesiog žinau, kad jis yra davęs tūkstančius interviu, tad aš imu mąstyti, kad tiems žmonėms reikia palikti erdvės, ypač prieš koncertus, ir nemedžioti jų. Bet jeigu pasitaiko gera proga – taip! Tie žmonės negyvens amžinai. Tad, ko tik galime iš jų išmokti – apie istoriją, apie muziką – tai yra svarbu ir įdomu.

Bet aš taip pat domiuosi apskritai muzikantais, nes tikrai kiekvienas muzikantas turi, ką pasakyti. Taigi, aš mėgstu kalbinti istorinės reikšmės muzikus, kai yra gera proga tai daryti, taip pat mėgstu imti interviu iš sąlyginai nežinomų muzikantų, nes jiems reikia palaikymo. Tad siekiu imti interviu iš žmonių, kurie niekada nebuvo kalbinti jokio iš didžiųjų žurnalų ar interneto portalų, kad suteikčiau jiems didesnį matomumą. Taip pat aš visuomet imu interviu iš žmonių, kurių muziką aš pats mėgstu.

Ypatingai mane traukia džiazas ir improvizuota muzika, sukurta ne Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir ne Europoje – likusiame pasaulyje, sakykime, ypatingai Azijoje, nes gyvenau Laose septynerius metus, ir klausiausi tos pasaulio dalies muzikos ir tebesidomiu ja – tad tai yra dar viena domėjimosi sritis.

Dar viena grupė muzikantų, kuriuos mėgstu kalbinti, yra moterys, nes jos buvo ignoruojamos tiesiog dešimtmečiais – nuo pat džiazo pradžios jų istorijos buvo ignoruojamos. Dabar tai keičiasi, į gerąją pusę. Festivaliuose, ne šių metų „Vilnius Jazz“, bet daugelyje tarptautinių festivalių, tapo įprasta matyti scenoje moteris-lyderes.

Ši muzika kalba apie demokratiją, laisvę – didžias idėjas, bet realybėje gerokai kitokia. Moterys nėra lygios vyrams džiaze, kaip ir bendruomenėje, kurią džiazas atspindi. Bet tai keičiasi: jau galime matyti moteris ant džiazo žurnalų viršelių ir bendroje žiniasklaidoje taip pat. Mes matome moteris, kuruojančias festivalius, festivalių meno vadoves, ansamblių lyderes. Man yra svarbu padėti pasirodyti moterims, kurios yra vertos to. Bet vėlgi, aš pasirenku tik tuos žmones, kurių muziką aš mėgstu. Tai nėra formalu, aš žaviuosi tais kūrėjais, iš kurių imu interviu.

Vyksta judėjimas, kurio šalininkai platina deklaraciją su idėja, kad moterų ir vyrų reprezentacija turėtų tapti 50/50 iki 2023-ių metų.

Be žodžių – per jausmą

– Ar tai nėra truputį pritempiama?

– Taip, bet kartais reikia tempti. Ir tai aprėpia ne viena džiazą: roko, folko, pop festivalius. Daugybė festivalių pasirašė tą deklaraciją. Suprantu, kad tai spaudimas, bet kartais reikia spausti ir kovoti. Dabar tai atrodo pritempta, bet užaugs dvi-trys kartos, ir joms tai bus natūralu. Užaugę vaikai matys visuomenę, kurioje moterys daro lygiai tą patį, ką ir vyrai, be skirstymo, ir bus vertinami visiškai vienodai, ir mes turėtume šiek tiek dirbtinai tai paspartinti, nes tai yra geras dalykas.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, televizijoje ir radijuje, vyksta tai, ką sunku būtų įsivaizduoti, kol aš buvau vaikas: moterys komentuoja futbolo rungtynes, taip pat kriketą, labai anglišką sportą, kurį mėgstu. Tai buvo sunku įsivaizduoti. Dabar tai tampa normalu! Ir kodėl gi ne?

– Muzikantai kartais deklaruoja, kad jiems nereikia žodžių, jie viską pasako per muziką. Kodėl mums reikalingi žodžiai?

– Labai sudėtinga aprašyti muziką žodžiais, kur kas paprasčiau apibūdinti, kaip ji verčia tave jaustis, tavo reakciją į muziką, nei ją pačią. Rašydamas apie džiazą, aš jį reklamuoju: muzikantus, festivalius, įrašus.

– Bet negalite juk reklamuoti paprastu pasakymu, kad tai yra geras dalykas, mums reikia įmantresnių instrumentų, mes įkontekstiname muziką...

– Aš manau, mes galime patraukti žmones tiesiog sakydami, tiesiog garsiai sušukdami: tai yra nuostabi muzika: įsitikink, pabandyk, pasiklausyk šitos muzikos.

Nerašo neigiamų recenzijų

– Bet kai visi puikiai moka reklamuoti, gali klausytojas pasimesti: tai gerai, tai gerai, ir tai gerai – ką pasirinkti?

Kad ir atėję į tokį festivalį kaip „Vilnius Jazz“, klausytojai galbūt ateina suintriguoti dviejų-trijų ansamblių, bet atranda kažką daugiau, ir vienas atradimas priveda link kito. Aš nuolat atrandu... netgi senus ansamblius, jau nekalbant apie naujuosius. Atrandu CD, įrašytus prieš dešimtmečius, kurių aš niekada nebuvau girdėjęs. Aš pasiklausau kokio nors kolektyvo, albumo, ir ten yra nuoroda į kitą albumą ar kitą grupę - tai yra begalinis atradimų procesas. Ir kiekvienam jis yra kitoks. Aš nenoriu nurodinėti, ko klausytis. Bet aš galiu pasiūlyti, pristatyti įvairias muzikos atmainas. Ir paprasčiausiai padrąsinti žmones domėtis muzika, menais ir apskritai gyvenimu.

– Man yra tekę skaityti neigiamų recenzijų apie savo mėgstamus albumus. Koks Jūsų santykis su tekstais, kuriems nepritariate?

– Viskas yra subjektyvu. 500 žmonių klausosi koncerto – sakykime pirmojo šio vakaro koncerto (tai buvo Juozo Milašiaus Power band garsinė ataka) – per pirmąsias 30 minučių 80 klausytojų išeina, negali tverti (aš galiu patikinti, Iano artimetika prasilenkia su tikrove – Milašius išvaikė publiką daug efektyvesniais rodikliais), bet likę žmonės pasilieka ir žiūri, kai kuriems gal patinka, kai kurie – kaip aš – iki šiol bando suvirškinti, ką patyrėme. Viskas subjektyvu: negali pasakyti, kad tai yra gerai, o tai blogai, nes kažkas gali tai suvokti priešingai. Bet aš manau, kad tai yra visiškas energijos švaistymas rašyti neigiamą albumo recenziją. Nepatinka – tiesiog nerašyk jokios apžvalgos.

– Tai jūs ką, nerašote neigiamų atsiliepimų?

– Ne, ne. Per visus šiuo metus aš parašiau gal tik porą negatyvių atsiliepimų, bet labai švelnių, ir labai atsargiai įžodintų. Jeigu aš gaunu CD, kuris nelabai man patinka ar tiesiog manęs neįkvepia, aš nerašau apžvalgos. Bet ką aš paprastai darau – parašau autoriui ir sakau, kad gal tai ne mano arbatos puodelis, taip britai sako apie ne itin sau artimus dalykus. Bet aš rekomenduoju jį kitam apžvalgininkui ir siūlau kreiptis į jį, gal jam tas darbas bus artimesnis. Bet kam gaišti savo laiką tam, kad ieškotum žodžių sumenkinti kito kūrybą? Juk aš žinau, kiek daug darbo įdėta į muzikos sukūrimą, repeticijas, įrašus, viršelį, reklamą... Ir gal daugybei žmonių jis patinka, bet tik ne man, tad aš net nesiartinu.

– Įdomus požiūris! Aš labai mėgstu neigiamas recenzijas! Netgi, kai jos parašytos apie mano mėgstamą muziką, nes tuomet esu įtraukta į dialogą, būnu priversta kitaip apmąstyti tą muziką ir dar kitaip pažvelgti į ją. Bet man suprantamas Jūsų požiūris, nes rašydamas dideliam portalui, veikdamas toje industrijoje, galite realiai paveikti pardavimus, todėl yra didelė, kitokia atsakomybė.

– Taip, tai didelė atsakomybė, nes darai poveikį kažkieno karjerai, sėkmei, pragyvenimo šaltiniui... Tad turi labai pagalvoti apie savo pasirenkamus žodžius. Nes kartą publikuoti, tai publikuoti visam laikui, negali jų atsiimti. Tad aš jaučiu didelę atsakomybę.

Dėl žurnalo mokėsi ispanų kalbos

– Džiazo industrija nebe tokia galinga, kaip kadaise buvo. Dalis džiazo žurnalų nebeleidžiami, likusieji nebe tokie turtingi ir galingi. Kas vyksta? Kur link veda pokyčiai?

– Tradiciniai džiazo žurnalai vis dar leidžiami. DownBeat ir Jazz Times Amerikoje gyvuoja dešimtmečius, Jungtinėje Karalystėje yra tas trio: Jazz Wise labiausiai matomas ir įtakingas, netgi tiek įtakingas, kad paveikė DownBeat, kuris nukopijavo JazzWise vizualinius sprendimus mano nuomone.

Kitose šalyse: Vokietijoje, Prancūzijoje esama labai senų džiazo žurnalų. Dalis pasitraukė, kaip ispanų džiazo žurnalas, vardan kurio aš mokiausi ispanų kalbos, kad galėčiau skaityti. Tai buvo puikus žurnalas, su pasišventusiais rašytojais, labai informatyvus. Man atrodo, jis tebegyvuoja internete. Kai kurie baigia gyvavimą, kai kurie tęsia.

Taip pat daug daugiau dabar yra ir tinklaraščių, informacijos internete, kadangi kiekvienas gali vesti tinklaraštį ar susikurti interneto žurnalą. Tad matome daug daugiau tokio formato, bet tai yra dviejų galų lazda, nes taip, daugiau progų muzikantams pranešti apie save, bet kokybė netolygi ir ne visuomet yra puiki. Taigi, labai daug informacijos, ir kartais tenka labai daug perfiltruoti, kol randi tikrai geros medžiagos. Bet, žinoma, yra labai daug gerų tekstų ten.

– Kas Jums yra geras tekstas?

– Apžvalga ar interviu turėtų mane suintriguoti, patraukti mano dėmesį ir priversti panorėti išgirsti muziką. Jeigu tai yra interviu su muzikantu – norėčiau sužinoti dalykus, kurių nežinojau anksčiau, kad pokalbis leistų susidaryti man ryškesnį paveikslą ir nuvestų mane link naujos muzikos.

– Šiais laikais, kai vartotojas neva nori visko pateikto glaustai, aiškiai, pageidautina trumpo filmuko forma, kaip išgyvens klasikiniai ilgo interviu, analitinės apžvalgos ir kiti ilgieji žanrai?

– Šie žanrai skirti tam tikrai auditorijai, bet jie išgyvena. Jeigu man pasitaiko perskaityti ilgą interviu su Entoniu Brakstonu ar Karla Blei – puiku, tai nėra kažkas, ką gali perskaityti kasdien. Mane labai domina tai. Bet taip pat tiesa, kad geras trumpas interviu ar apžvalga gali būti lygiai tokie pat įdomūs ir daug atskleidžiantys.

Rašyti glaustai ar padaryti gerą interviu per trumpą laiką yra menas. Iškart pamąstau apie Cormaką Larkiną, kuris rašo trumpus interviu „Irish Times“. Jie puikūs. „The Guardian“ apžvalgininkas Džonas Fordamas yra meistras glaustų 2-3 pastraipų albumų, festivalių apžvalgų. Taigi, esama vietos abiems atmainoms, ir mes turime pasirinkimą.

Jeigu nori paieškoti ilgų interviu – „The Wired“ arba „All About Jazz“. Ten gali susirasti juos. Jeigu ne – gali rasti trumpesnius tekstus. Tai pasirinkimo klausimas.

Į Vilnių nori sugrįžti

– Ar rašysite Vilnius Jazz recenziją?

– Tai kam aš čia atvykau!?

– Tai reiškia, Jums patiko: nes juk nerašytumėte, jeigu jums nepatiktų?

– Aš nežinojau, ką čia rasiu! Bet, žinoma, aš atvykau, nes mačiau programoje Art Ensemble of Chicago, Sun Ra Arkestra, Daividą Murray, tad aš žinojau daugiau mažiau, ką išgirsiu iš jų, bet likusi festivalio dalis, miestas, maistas, žmonės – visa tai eina išvien su šia patirtimi, ir ji buvo tikrai puiki. Aš tikrai sugrįšiu. Tikiuosi, kad tikrai grįšiu čia kitais metais.

– Lauksime geros recenzijos ir džiazo turistų antplūdžio kitais metais.

Interviu laidos "Džiazo valanda" įraše:


Parengė Vismantas Žuklevičius