Kultūra

2019.10.30 14:59

Draudimas scenoje valgyti šunį ar skaityti „Romeo ir Džuljetą“: kokios įmantrios cenzūros rūšys veikia teatrą?

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.30 14:59

Koks teatro ir politikos ryšys? Ar Lietuvoje egzistuoja politinis teatras, o gal jo čia – nė kvapo? Kokią įtaką teatrui turi cenzūra ir politinės apraiškos? Tokie klausimai spalio 29 d. vakarą sklandė Šiuolaikinio meno centre, kur vyko Kultūros ministerijos renginys „Tarp eilučių: (A)POLITINIS TEATRAS“.

Teatrologė Goda Dapšytė papasakojo apie cenzūrą – tai, kaip ji dažniausiai suvokiama, kokiomis formomis gali reikštis ir veikti. Tradicinis suvokimas, kai cenzūra laikoma turinio kontrolė, siekiant neplatinti tam tikros informacijos, daugumai puikiai žinoma. Anot G. Dapšytės, nors dažnai cenzūra siejama su tam tikromis institucijomis ar valstybės aparatu, ko gero, viskas daug sudėtingiau. Cenzūra tiesiog yra, galima skirti tik daugiau ar mažiau represyvias jos formas.

G. Dapšytės teigimu, yra įvairių cenzūros formų. Štai politinę cenzūrą vykdo režimai, veikiantys konkrečiose valstybėse: „Bene ilgiausiai politinė cenzūra vykdyta Jungtinėje Karalystėje – maždaug nuo viduramžių iki kokių 1968 m.“

Karinė cenzūra pastebima valstybėse, kur įvedama karinė padėtis. Tokia cenzūra, anot G. Dapšytės, ilgai neužsibūna. Dar viena cenzūros forma – religinė – vykdoma Bažnyčios. Įdomesnė rūšis – visuomeninė cenzūra, kurią pasitelkia įvairios visuomenės grupės, o dažnai tai susiję su tautinėmis grupėmis ir jų interesais.

„Kone geriausias visuomeninės cenzūros pavyzdys – prieš kelis metus vykusio teatro festivalio „Sirenos“ metu rodytas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir jį lydėję protestai. Taip darytas spaudimas valdžios institucijoms, kad šios įvykdytų cenzūrą, kurios pati visuomenė įvykdyti negali“, – pasakoja G. Dapšytė.

Be jau išvardytų, cenzūra gali būti pedagoginė – tai, pasak G. Dapšytės, labai specifinė rūšis, dažniausiai vykdoma pedagogų: „Jų tikslas yra „apsaugoti mažutėlius“. Net šiais laikais kai kuriose šalyse girdimi pareiškimai, kad nereikia skaityti „Romeo ir Džuljetos“, nes šiame kūrinyje teigiamai vaizduojamas narkotikų vartojimas, nepilnamečių seksas ir nepaklusnumas suaugusiesiems.“

G. Dapšytė vardija toliau ir pateikia ekonominės cenzūros pavyzdį. „Ekonominė cenzūra taikoma dėl tam tikrų turinio elementų – kai baiminamasi, kad tie elementai neigiamai lems bilietų pardavimus. Štai režisierius Jonas Jurašas, statydamas spektaklį „Savižudis“ pagal Nikolajų Erdmaną Brodvėjaus teatre, susidūrė su ekonomine cenzūra ir turėjo atsisakyti scenos, kai suvalgomas šuo. Bijota, kad amerikiečiai, mylintys šunis kaip naminius gyvūnus, nepirks bilietų į tokį spektaklį“ – teigia teatrologė.

Tačiau pati sudėtingiausia cenzūros rūšis, tvirtina G. Dapšytė, – savicenzūra: „Ir tada, kai būna institucinė, ir tada, kai asmeninė. Ši cenzūros rūšis – tyrimo objektas, o cenzūros aktą nustatyti sunku, ypač jei asmuo nepripažįsta jo atlikęs.“

Kalbėdama apie teatro santykį su politika, G. Dapšytė tvirtina besivadovaujanti skirtimi „politinis“ ir „politiškas“.

„Politinis teatras – toks, kurio tikslas yra ne estetika, o politinių tikslų įgyvendinimas, tokiu teatru siekiama pakeisti nusistovėjusią politinę padėtį. Tokio teatro apraiškų randame Antano Sutkaus „Vilkolakyje“, Gintaro Varno „Šėpos“ teatre ar Agniaus Jankevičiaus „Maršrutas“, kuriame vienas veikėjų – grafas Zuokula. Beje, šis spektaklis pasirodė prieš pat pirmus tiesioginius mero rinkimus“, – pasakoja teatrologė, teigdama, kad šie pavyzdžiai – politinio teatro apraiškos, kurių Lietuvoje labai nedaug. Politinio teatro atsvara – politiškas teatras, pasižymintis tik tam tikrais politiniais atspalviais, bruožais ir pan. Anot G. Dapšytės, lietuviški tokio teatro pavyzdžiai – klasikiniai spektakliai, sukurti Jono Jurašo, Jono Vaikaus, kartais ir Eimunto Nekrošiaus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.