Kultūra

2019.10.31 09:58

Vilniuje, Žvėryne, pianistui Robertui Lozinskiui sukilo prisiminimai: nervinausi, daug vaikščiojau – laukiau išėjimo į sceną

LRT.lt2019.10.31 09:58

VII Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurso pirmosios premijos laureatas Robertas Lozinskis šiandien – pasaulio pilietis. Per ketverius po praėjusio konkurso praėjusius metus jis vienas studijas užbaigė Glazge, kitas pradėjo Berlyne.

Šiandien pianisto gyvenimas pilnas koncertų, konkursų, įrašų sesijų, o pergalingo Čiurlionio konkurso akimirkas jis prisimena tarsi sapne, rašoma festivalio pranešime žiniasklaidai.

– Robertai, papasakok, kaip tavo karjera klostėsi pastaraisiais metais, po tavo pergalės Čiurlionio konkurse?

– Praėjo ketveri metai, tad po Čiurlionio konkurso buvo ir labai daug kitų. Šiuo metu gyvenu Berlyne. Ką tik užbaigiau pirmą sezoną šiame mieste, nes prieš tai ketverius metus gyvenau ir mokiausi Glazge, Škotijoje. Persikraustęs į Berlyną ir vėl mokausi – esu „amžinas studentas“.

Berlyno menų universitete jau buvau praleidęs 2012–13 metais, studijuodamas pagal „Erasmus“ mainų programą. Šiuo metu mokausi Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje. Esu neįtikėtinai patenkintas, nes tai – pasaulinio lygio vieta, į kurią labai sunku įstoti.

O Berlynas yra mano „sena meilė“ – labai džiaugiuosi, kad gyvenu šiame mieste. Tad koncertuoju, mokausi ir gyvenu Berlyne.

– Įdomiausia mums turbūt, kaip vystosi tavo koncertinė veikla? Ar daug koncertuoji?

– Koncertų atsiradimas priklauso nuo daugelio dalykų. Šiais laikais tiesiausias kelias, žinoma, yra konkursai – dėl to juose daug kas ir dalyvauja. Laimėtojų procentas mažytis, tačiau nugalėjus didesniuose konkursuose, keliai atsiveria ir viskas pasikeičia.

Kai esi studentas, pradedantis atlikėjas, pats visą laiką siūlaisi arba sutinki su viskuo, kas yra siūloma. Sutinki groti ir už ačiū. Dabar viskas kitaip – man siūlo groti, tad viskas gerokai lengviau. Tačiau vis dar dalyvauju konkursuose, inicijuoju įvairius projektus.

Minėjau, kad šiandien visą dieną praleidau studijoje – dirbome prie mūsų trio įrašyto albumo. Įrašai baigėsi dar gruodį, tačiau pusmetį dirbome su postprodukcija. Atrodo, galiausiai pavyko pasiekti norimą rezultatą.

Šiame albume – moderni muzika, visai ne tai, ką grojau Čiurlionio konkurse. Specialiai mūsų ansambliui naujus kūrinius parašė lietuvių kompozitoriai Jonas Jurkūnas, Juta Pranulytė, Algirdas Klova, Mykolas Natalevičius. Taip pat Joelis Hoffmanas, amerikiečių kompozitorius, turintis litvakų šaknų.

– Grįžtant prie konkursų, panašu, kad į juos žvelgi pozityviai. Visgi ne visi sutinka, kad tai – būtinas atlikėjo veiklos elementas.

– Nesakyčiau, kad tai būtina. Tačiau, siekiant karjeros, konkursai tampa „lengvinančia aplinkybe“ – sulaukus sėkmės daug kas pasikeičia. Kai dar mokiausi mokykloje, konkursai būdavo ĮVYKIS, gyvenimo ar mirties klausimas. Jeigu nepasisekdavo pereiti į kitą turą, būdavo tikra katastrofa – žiuri nupirktas, viskas yra neteisybė ir t. t. (Juokiasi.)

Tačiau pažvelkite, pavyzdžiui, į tenisininkus. Jie dalyvauja turnyruose bene kas savaitę – ten jie vyksta tarsi į darbą. Pažiūrėjus į Federerio ar Nadalio statistiką, akivaizdu, kad jie toli gražu laimi ne visada. Tad aš taip pradėjau žiūrėti ir į konkursus. Tai dalis profesijos, darbo. Smagu, jeigu pasiseka ir kažką iš to gauni.

– Minėjai, kad pastaraisiais metais teko dar keliuose jų sudalyvauti. Kurie svarbiausi?

– Dalyvavau daugelyje, tačiau paminėti galbūt galima Maria Canals konkursą Barselonoje ir tarptautinį Škotijos pianistų konkursą Glazge 2017 metais.

– Grįžtant ketverius metus atgal, į tą sėkmingai pasibaigusį Čiurlionio konkursą. Kokios emocijos, galbūt įvykiai labiausiai įsiminė?

– Dabar, einant iš Žvėryno pėsčiomis, kaip tik sukilo prisiminimai. Vilniuje praleidau trejus metus: baigiau čia bakalauro studijas, tačiau vienus metus, kaip minėjau, studijavau Berlyne.

Tačiau Vilnius man – žiauriai mielas miestas, o paskutinis kartas, kai čia praleidau kiek daugiau laiko, buvo būtent per Čiurlionio konkursą. Atsimenu, kaip grojau, nervinausi, laukdamas tų išėjimų į sceną. Daug vaikščiojau, nes vaikščiojimas man padeda kovoti su stresu. Tie prisiminimai, iš vienos pusės, kaip sapnas. Iš kitos pusės – puikiai prisimenu kiekvieną dieną. Matyt, smegenys dirbo kitaip.

– Pavyksta, norisi konkursų metu paklausyti, kaip groja kiti? Ar esi visiškai susitelkęs tik į save?

– Žinau ne vieną puikų atlikėją, kuris klauso. Aš esu visai kitoks – nieko neklausau, tik galvoju apie savo muziką, kūrinius, planą. Ir šiaip nedažnai einu į koncertus, pastaruoju metu 90 proc. mano klausomos muzikos nėra klasikinė. Negaliu pasakyti, kad klausytis kitų konkursantų man yra didelis malonumas – mėgstu koncentruotis į savo muziką.

– Atlikėjai neretai pasakoja, kad pasiruošimas koncertui ir konkursui – labai skiriasi. Sutinki?

– Idealiame pasaulyje skirtis neturėtų. Bet koks pasirodymas privalo būti geriausias, koks tik gali. Visgi ruošimasis konkursams – kitoks. Nežinau, kodėl. Tačiau muzikams, kaip ir sportininkams, reikia dalyvauti tokiose „varžybose“, nes ruošdamasis nepaprastai patobulėji. Tai ir yra didžiausias konkursų pliusas – saviruoša, o ne laurai.

Koncertuose paprastai skiriasi repertuaro kiekis – gali būti valandinis rečitalis, galbūt – dviejų dalių koncertas. Arba pusvalandžio trukmės kūrinys su orkestru. O konkurse – keli turai, kai kada – daugiau nei keturios valandos muzikos. Vien pagroti ją nuo pradžių iki pabaigos reikia kelių valandų, o ką jau kalbėti apie darbą. Tad tai – tiesiog kitoks susikaupimo, intencijos, darbų planavimo lygis.

– Čiurlionio konkursas – didžiausios ir solidžiausios profesionaliosios muzikos „varžybos“ Lietuvoje. Čiurlionis – išskirtinė figūra mūsų kultūrinėje tradicijoje. Ką tau pačiam reiškia jo asmenybė? Ar tenka vis dažniau susidurti su menininkais už Lietuvos ribų, žinančiais apie jo talentą?

– Praėjau visą lietuvišką profesionaliosios muzikos mokyklą – gimiau Kaune, fortepijono mokiausi pas mokytoją Birutę Kumpikienę. Vasaromis važiuodavome į Druskininkus, grodavome Čiurlionio namelyje.

Kaune yra puikus muziejus, kuriame taip pat vykdavo koncertai. Čiurlionis visada buvo šalia. Tad šio kompozitoriaus muzikos esu grojęs nemažai, o jo asmenybė man atrodo įspūdinga.

Čiurlionis išskirtinis pasauliniu mastu ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip dailininkas. Ankstyvoji jo muzika nebuvo kuo nors ypatinga, tačiau vėlesni kūriniai – tai kažkas tokio! Nepriklausomai nuo Schoenbergo, Antrosios Vienos mokyklos, Čiurlionis vystė absoliučiai naują, savitą, modernią sistemą. Galbūt, jeigu jis būtų buvęs koks prancūzas, būtų žinomas ne mažiau nei Ravelis ar Debussy.

Šiemet man teko tobulintis pas legendinį dėstytoją vokietį Eberhardą Feltzą. Jis mūsų trio paklausė, iš kurs esame. Išgirdęs, kad iš Kauno, iškart sušuko: „Čiurlionis!“. Feltzas pernai net specialiai skrido į Kauną, Čiurlionio muziejų, nepaisant savo garbingo amžiaus. Jis eina iš proto dėl Čiurlionio ir visiems apie jį pasakoja.

Feltzo geras draugas yra vienas žymiausių šiandienos kompozitorių György Kurtágas. Feltzas šiam papasakojo apie Čiurlionį, o dabar Kurtágas įlindo į vikipedijas, visokias enciklopedijas ir skaito viską apie Čiurlionį. Aišku, tai specifinė žmonių grupė, kurie mene yra visą gyvenimą. Plačioji visuomenė, nemanau, kad apie Čiurlionį žino daug.

– Bet kuriuo atveju Čiurlionis daug kam yra autoritetas. Kas autoritetai yra tau?

– Egzistuoja asmeniniai ir profesiniai prioritetai. Kalbant apie karjerą, man autoritetai – dėstytojai, pas kuriuos mokiausi. Šiuo metu mokausi pas Kirillą Gersteiną. Jis – mano dievukas. Genijus. Man kartais net pasidaro baugu su juo pabendravus. Ne tik dėl to, kaip jis groja, bet ir dėl jo erudicijos. Pabuvimas su tokiais žmonėmis yra neįkainojama patirtis.

– Tavo karjera nestovi vietoje. Kokie artimiausi planai?

– Jų labai daug ir skirtingų. Daugiausia – koncertinė veikla. Taip pat keli „olimpiniai“ konkursai, numatyti už poros metų, tad jau dabar pradedu ruoštis. Įstojau mokytis į dar vieną magistro programą – ten pat mokysiuosi ir kamerinės muzikos specialybę. Tad studijuosiu dar bent dvejus metus.

– Ir pabaigai. Ko palinkėtumei VIII Tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso dalyviams?

– Galvokite apie konkursą kaip apie eilinę galimybę. Nedarykite katastrofos, jeigu nepasiseks, nes nauda yra vien tai, kad ruošėtės. Niekada neišduokite savo idėjų, neparsiduokite, nepataikaukite.

VIII Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas – lapkričio 8–17 d. Vilniuje. Konkursą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.