Kultūra

2019.11.02 11:33

Kaip disidentą Kazimierą Skebėrą „globojo“ apsukrus Dotnuvos profesorius

Vladas Kančiauskas, „Kultūros barai“2019.11.02 11:33

„Gyvenime bijau dviejų dalykų: išduoti Tėvynę ir savo motiną“, – Kazimiero Skebėros priežodis. Senyvą tiesaus stoto, taisyklingų veido bruožų vyriškį pirmąkart pamačiau pas disidentą Viktorą Petkų, į kurio namus užsukdavo daug įvairių, ypač kultūros, žmonių. Jam prabilus, iškart suklusau. Tarsena buvo kitokia negu mūsų – taip kalbėjo tarpukario Lietuvos inteligentai, su kuriais vis dar pavykdavo retsykiais susitikti.

Tai Kipro Petrausko, Liudo Truikio, Jono Žėruolio, Roberto Antinio šneka, kurią galima apibūdinti kaip savotiškai rafinuotą – kalbama tęsiamai, raiškiai tariant balses, ypač ė ir e, kuri dėl atvirumo virsta ia. Kipras Petrauskas dainuodavo: „O kas sodai do sodialiai, kada žydi, kada nia.“

Stebino jo iškalba ir besiliejančios istorijos, liudijančios neįtikėtinai spalvingą gyvenimą.

Grįžtant prie naujojo pažįstamo, stebino jo iškalba ir besiliejančios istorijos, liudijančios neįtikėtinai spalvingą gyvenimą. Tąsyk jis užbėgo trumpam, kažkur skubėjo, tad jam išėjus, paklausiau šeimininko, kas šis tvirtas senolis. Viktoras pasakė, kad tai Kazimieras Skebėra – likimo bičiulis, lagerininkas, neseniai grįžęs iš antrojo įkalinimo vietos. Buvę kaliniai apskritai vengdavo plačiau pasakoti vienas apie kitą.

Po gero pusmečio netikėtai susitikome prie universiteto, pasisveikinome ir užsukome į kavinę šnektelėti. Tokie pasišnekėjimai tapo tradicija. Kazimieras tada gyveno netoli Vilniaus, Bagaslaviškio miestelyje, senoje trobelėje ant ežero kranto. Į sostinę atvykdavo dažniausiai aplankyti draugų ir į redakcijas, kurioms siūlydavo straipsnius kultūros ir meno temomis. Užsukdavo ir į mūsų namus, kur prie arbatos su mano mama dalydavosi prisiminimais apie Klaipėdą tarpukariu.

Skebėra buvo vienas iš savanorių, kurie su ginklu rankose prijungė Klaipėdos kraštą prie Lietuvos valstybės. Paskui studijavo Vytauto Didžiojo universitete, kartu derindamas žurnalisto darbą valstybės laikraštyje. Komunikabilus ir dėmesingas, bendravo su daugeliu ryškių to meto asmenybių. Mes, jo klausydamiesi, neretai suabejodavome tų neįtikėtinų istorijų realumu.

Komunikabilus ir dėmesingas, bendravo su daugeliu ryškių to meto asmenybių. Mes, jo klausydamiesi, neretai suabejodavome tų neįtikėtinų istorijų realumu.

Na, kad ir tokia: Fiodorui Šaliapinui antrą kartą atvykus į Kauną pas savo mokinį ir draugą Kiprą Petrauską, Kazimieras nutarė paprašyti garsenybės interviu laikraščiui. Laisvės alėjoje sutikęs maestro Kiprą, paprašė tarpininkauti, nes žinojo, kad Šaliapinas niekam interviu neduoda. Kai jiedu pusryčiavo „Metropolyje“, Kipras pristatė Kazimierą, bet, Fiodoras, išgirdęs, kad čia žurnalistas, griežtai atkirto: ne. Tada Kazimieras, atsirėmęs į koloną, užtraukė: Ech dubinuška, uchnem. „Molodec, duosiu tau tą interviu“, – nusijuokęs sutiko svečias. Ir, be kita ko, papasakojo, kad Paryžiuje prieš pat kelionę į Kauną jį aplankęs Sovietų Rusijos dainininkas Pirogovas. Maestro paklausė, ar tiesa, kad draugas Stalinas vadina Pirogovą „mūsų Šaliapinu“. Tas didžiuodamasis atsakęs, kad tiesa. „Na, tai padainuok man.“ Maestro pats skambino pianinu, o Pirogovui baigus ariją, su trenksmu užvožė klaviatūrą ir sušuko: („Taip jiems, niekšams, ir reikia“). Papasakojęs šią istoriją, Kazimieras užsiminė, kad Kipras Petrauskas padėjęs Šaliapino dukrai ištrūkti iš Sovietų Rusijos pas tėvą į Paryžių.

Skebėra tarpukariu laikėsi kairiųjų pažiūrų, bet pirmosios bolševikų represijos ir trėmimai visą kairuoliškumą kaip ranka nuėmė.

O šmaikščios istorijos apie prelatą Tumą-Vaižgantą, Maironį, Balį Sruogą, Krėvę, apie Lietuvos poetus liejosi nenutrūkstamai. Tai liudijo neeilinį žurnalistinį jo talentą. Skebėra tarpukariu laikėsi kairiųjų pažiūrų, bet pirmosios bolševikų represijos ir trėmimai visą kairuoliškumą kaip ranka nuėmė: „Pradėjau spaudos ir žodžio galia ginti tėvynę, jos laisvę. Dėl to po karo sėdau kaip aktyvus savanoris ir „liaudies priešas“, susirašinėjantis su Vakarų kapitalistais. Sovietų saugumas, mane suėmęs, po gero mėnesio išsiaiškino, kad mano korespondencija, pradedant 1928 m., apėmė Švediją, Kanadą, Prancūziją...“

Apie 1960-uosius aš, būdamas Kauno Dailės mokyklos penktos klasės mokinys, Laisvės alėjoje, ties Muzikiniu teatru, dažnai matydavau aukštą, tiesų, jauną vyrą su tautiniais drabužiais, su šiaudine skrybėle ir ilga žila barzda, pardavinėjantį loterijos bilietus. Prie jo visada būriuodavosi žmonės. Stebėjausi, kad vyras dar jaunas, o barzda jau žila.

Kai apie tai papasakojau Kazimierui, jis nudžiugo, kad esame seni pažįstami: „Tada, grįžęs iš lagerio, neturėjau ko griebtis, tai ėmiau nors taip duoną pelnytis, be to, mane visada traukė būti tarp žmonių. Na, bet Kauno saugumui tokia atrakcija Laisvės alėjoje nepatiko, man teko iš laikinosios sostinės trauktis į tikrąją. Vilniuje išsinuomojęs kambarėlį, dirbau pozuotoju Dailės institute. Kadangi po lagerio buvau gan kaulėto stoto, tai tokiam darbui, nors ir menkai apmokamam, puikiai tikau. Be to, norėjau būti arčiau gabaus jaunimo. Tokią kryptį mes dar kalėjimuose aptarėme, nes Lietuvos ateitis yra jaunimas, o mūsų kova su netikrais pranašais dar nesibaigusi. Mano nuomojamo kambario šeimininkas paklausė, ar aš ne prieš, jeigu į kambarį įsikeltų dar ir studentas. Taip atsirado kambario bendras, su kuriuo susidraugavau, tapau visiškai atviras pašnekovas, nes Džeskazgano persiuntimo lageryje buvau sutikęs jo tėvą, o štai dabar su sūnum bendru kambariu dalijamės. Po gerų metų, jau tardomas, išgirdau savo sakinius, žodis žodin kartojamus tardytojo. Tas kagėbistas gal man simpatizavo, nes parodė pirštu į „kambarioką“ ir pasakė: va už ką sėsi... Taip prasidėjo mano antroji ilga kelionė į socialistinę darbo stovyklą. Būdamas „raštingas“ elementas, papuoliau į apskaitininkus–normuotojus anglies kasykloje. Mokėjo net atlyginimą. Sąlygos tuo laiku buvo jau pasikeitusios. Po dešimties metų išėjau net šiek tiek susitaupęs. Vėliau tuos kalėjimo pinigus paaukojau atsikuriančiam Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, kuris nesiteikė net padėkoti“, – pridūrė su nuoskauda. Sakė aukojęs ir Vilniaus M. K. Čiurlionio namams, kad įsigytų pianiną Bechstein.

Įstrigo jo teiginys, esą nedera kalėjimo pinigus pravalgyti, reikia juos paaukoti, šiuo atveju – atsikuriančiai valstybei, nes tokia auka turi svorį. Paklaustas, kaip sugeba su menkiausiomis smulkmenomis išsaugoti atmintyje, ką yra patyręs, iš aptrinto odinio portfeliuko, kuriame laikė dokumentus, ištraukė armonikėle sulankstytas, smulkiausiai prirašytas popierines kaladėles iš lagerio.

Paklaustas, kaip sugeba su menkiausiomis smulkmenomis išsaugoti atmintyje, ką yra patyręs, iš aptrinto odinio portfeliuko, kuriame laikė dokumentus, ištraukė armonikėle sulankstytas, smulkiausiai prirašytas popierines kaladėles iš lagerio.

Atsikūrusi Lietuva pasirūpino disidentais, kovojusiais su sovietų santvarka, skyrė jiems valstybines pensijas, suteikė būstus. Skebėra įsikėlė į dviejų kambarių butą Vilniaus senamiestyje, Stiklių gatvėje. Bet jautėsi visiškai vienišas, turėdamas 108 m., beveik nieko nematė. Pasitariau su žmona ir nusprendėme senelį globoti. Mūsų globa buvo tik tokia – dukart per savaitę jį aplankydavome, nunešdavome maisto produktų, sriubos. Kai savo draugę (taip vadinu žmoną) supažindinau su Kazimieru, jis tik praėjus gerokam laiko tarpui ėmė ja pasitikėti. Seni katorgininkai ilgai tiria naujus pažįstamus...

Laikydamasis savo nuostatų, už butą Skebėra nutarė mokėti 30 proc. pensijos. Žinoma, tiek neužteko, susidarė didelė skola. Paviešinus tai spaudoje, kilo nemenkas triukšmas. Prasidėjo diskusijos, ar senasis Lietuvos patriotas teisus. Laimė, „Achemos“ generalinis direktorius Bronislovas Lubys išgelbėjo šalies orumą, padengdamas visą užsispyrusio senelio skolą valstybei.

Laikydamasis savo nuostatų, už butą Skebėra nutarė mokėti 30 proc. pensijos. Žinoma, tiek neužteko, susidarė didelė skola.

Kartą apsilankę pas Skebėrą su jo bičiuliu Petkum, sužinojome nemalonią naujieną. Pasirodo, Kazimierui grįžus iš antro įkalinimo, vėl apsireiškęs tasai studentas, kuris kartu su juo nuomojosi kambarį ir atidžiai klausydavosi disidento kalbų. Užsimanęs senelį lyg ir globoti, vis primindamas savo tėvą, Skebėros pažįstamą. Toji globa buvusi gana simboliška – kartą per mėnesį atveždavo iš Dotnuvos porą kilogramų bulvių.

Mes iškart supratome buvusio studento, tada jau Dotnuvos žemės ūkio instituto profesoriaus, užmačias. Ir sugalvojome, kaip viską sutvarkyti. Planas buvo paprastas – kadangi Kazimieras labai mėgo būti tarp žmonių, kalbėtis, diskutuoti, pasiūlėme jam persikelti į Baltupių pensionatą, kur jau gyveno nemažai veteranų nusipelniusių Lietuvai. Mes, jo draugai, įsteigtume Kazimiero Skebėros fondą, kuris remtų gabiausius neturtingus studentus, įstojusius į Dailės akademiją ar konservatoriją. Lėšų tam fondui atsirastų, pardavus butą Stiklių gatvėje. Fondo lėšas kontroliuotų taryba, sudaryta iš visuomenei žinomų žmonių. Kazimieras mūsų planą vertino santūriai. Jam nepatiko žodis prieglauda, nors Baltupių pensionatas jau buvo virtęs europietišku, jame gyveno net iš Amerikos grįžę lietuviai. Po keleto mėnesių Skebėra mus pasikvietė ir pasakė padaręs galbūt didžiausią kvailystę – testamentu padovanojęs savo butą tam globėju apsimetusiam studentui-profesoriui. Klausėme, kodėl nepasitarė su mumis, o Kazimieras atsakė, kad jį verste privertę, nes atvyko keturiese su notaru.

Iškart supratome buvusio studento, tada jau Dotnuvos žemės ūkio instituto profesoriaus, užmačias.

Aiškus apiplėšimas. Nusprendėme apie tai informuoti visuomenę. Žurnalistas Vytautas Matulevičius tuo metu kūrė TV laidas panašiomis temomis. Kazimieras neprieštaravo, kad šią istoriją paviešins televizija. Kad neišgąsdintume apsukriojo profesoriaus, jam paskambinome ir senelio vardu paprašėme atvykti į Vilnių. Čia aferisto jau laukė televizininkai su laidos vedėju Matulevičiumi. Po poros sakinių apie pardavimo istoriją Dotnuvos profesorius puolė bėgti, operatoriai jo bėgimą filmavo iki pat Šv. Mikalojaus bažnyčios. Visa Lietuva matė tai per televiziją.

Netrukus Kazimieras Skebėra mirė. Kapas Bagaslaviškio kapinėse su nuliūdusio Kristaus veidu apsodintas pakalnutėmis – tai labiausiai jam patikusios gėlės. Beje, gėlių neskindavo, sakydavo, kad jos gyvos, reikalavo, kad per laidotuves nebūtų nė vieno žiedo...

Įdomiausia, kad jo bičiulis Viktoras Petkus, archyve vartydamas sovietų saugumo bylas, surado ir studento-profesoriaus ataskaitas, kuriomis remdamiesi kagėbistai antrąkart išsiuntė Skebėrą į socialistinę Šiaurę... Neabejoju, kad keistuolis Kazimieras žinojo, kas jį išdavė. Galbūt, prieš išeidamas į amžinybę, norėjo pakartoti savo didžiojo mokytojo Jėzaus Kristaus poelgį su jį išdavusiais mokiniais...

Šiuos kuklius prisiminimus apie didžiadvasius Lietuvos keistuolius pakurstė įkyriai atkakli mintis, kad jie – nugalėtojai, tikroji tautos ir valstybės druska, neleidusi Lietuvai ištirpti istorijos katile. Pasaulis pamatė, kaip tvirtai susiėmusi už rankų Baltijos kelyje tauta kelia tautą.