Tarnystė žmogui – toks būtų tiksliausias ir trumpiausias dvasininko Kazimiero Vasiliausko gyvenimo apibūdinimas. Jis buvo kitoks nei dauguma dvasiškių. Ypatingas paprastumu ir nepaprastumu. Sakoma, tai, kas genialu, visada paprasta. Dabar, praėjus nemažai laiko, aiškėja, kad Lietuvoje jis buvo populiariausias ir mylimiausias kunigas. Remdamasis neilgu mudviejų bendravimu, mėginsiu paspėlioti, kas lėmė tokią visuotinę simpatiją.
Su kunigu Kazimieru susipažinome pas žymųjį Lietuvos disidentą Viktorą Petkų, gerdami arbatą, kurią jie, lagerio bičiuliai, plikydavo tikrai gerą. Tais metais Dailės institute studijavau portretą, todėl iškart atkreipiau dėmesį, koks ypatingas to smulkaus sudėjimo kunigo veidas, spinduliuojantis šiluma ir gerumu. Didelės mėlynos akys, žili plaukai. Kai prabilo, nustebino paprasti, net primityvoki sakiniai. Toks buvo pirmas įspūdis.
Tąsyk mūsų, vakarotojų, buvo keletas: Sigitas Geda, Rimtautas Šilinis, dar kažkas. Vyko gana intelektualus pokalbis, bet, kai prabilo Kazimieras, atsitokėjome, kad pernelyg sudėtingai kalbame, reikia ar nereikia, cituojame svetimas mintis, kas ką pasakė. Kunigas Kazimieras papasakojo, kad paleistas iš lagerio, Maskvoje užėjo į antikvarinį knygyną ir, pamatęs Fiodoro Dostojevskio raštų dar carinį leidimą, nesvarstydamas visus nusipirko. O pinigai buvo skirti sutanai. Sutana palauks, – šypsodamasis pridūrė.
Kai prabilo, nustebino paprasti, net primityvoki sakiniai. Toks buvo pirmas įspūdis.
Bendravome tada, kai jis kunigavo Varėnoje, mažoje medinėje bažnytėlėje, kuri stovi pačiame miestelio centre. Sužinojęs, kad mano žmona iš Varėnos, pakvietė būtinai apsilankyti. Gyveno su seserimi mažame bute. Per mudviejų pokalbius labiausiai domėdavosi akademinio jaunimo nuotaikomis. Užsiminė pasigendantis kriščioniškos literatūros ir iškart man padovanojo ką tik išleistą Česlovo Kavaliausko išverstą Naująjį Testamentą. Tokie netikėtumai jam buvo būdingi. Juokaudavo: „Mane vadina ne Kaziu, bet Kazimieru, ir už tą dėmesį jaučiuosi dėkingas žmonėms – vadinasi, esu gerbiamas asmuo. Kaziukų daug, o Kazimieras rečiau pasitaiko. Tave vadinsiu kaimiškai – Vladu, nes esi dar per jaunas, kad kreipčiausi kaip į Vladimirą ar Vladislovą.“
Pamatęs Fiodoro Dostojevskio raštų carinį leidimą, nesvarstydamas visus nusipirko. O pinigai buvo skirti sutanai.
Žinodamas, kad netaktiška kalinio teirautis, už ką sėdėjo, nieko neklausinėjau. Kartą pats papasakojo, kad po karo jį, jauną kunigėlį, sovietų saugumas verbavo tapti agentu, pasiūlė rinktis – arba pūsi Sibire, arba būsi „kurmis“ (informatorius, agentas). Nedvejodamas pasirinkęs Sibiro lagerį su tremtimi.
Sovietų saugumas verbavo tapti agentu, pasiūlė rinktis – arba pūsi Sibire, arba būsi „kurmis“. Nedvejodamas pasirinkęs Sibiro lagerį su tremtimi.
Pasakojo, koks didelis skirtumas tarp lagerio (kalėjimo) ir tremties, kas tą patyrė, tie žino. Tremtyje mūsų jaunimas ir aukštąjį mokslą galėjo baigti, apsukresni net prasigyveno. Lageryje ištverti buvo daug sunkiau. Tęsdamas pokalbį, papasakojau apie savo tėvą, kuris prieš karą, būdamas Rusijoje, pakliuvo į lagerį, prasidėjus karui, jam pavyko pabėgti, bet netrukus atsidūrė vokiečių konclageryje. Na, o po karo sovietai dar kartą ilgam įkalino.
Kai grįžo, jis, beveik dvimetrinis vyras, buvo klipata, svėrė vos 38 kg. Atsimenu, tėvas (taip pat Kazimieras) manęs paklausė, ar žinau, kuo vokiškas lageris skiriasi nuo rusiško. Pasirodo, vokiškame tačka su dviem ratukais, o rusiškame – su vienu, taigi produktyvumas akivaizdžiai vokiečių pusėje. Kunigas Kazimieras panoro aplankyti mano tėvą ir iš tikrųjų aplankė. Tėvas po to sakė, kad aš atsiunčiau tokį žmogų, kuris kaip Jėzus Kristus jam per širdį perėjo...
Tėvas po to sakė, kad aš atsiunčiau tokį žmogų, kuris kaip Jėzus Kristus jam per širdį perėjo...
Atsimenu, prieš pat Sąjūdį Kazimieras pasiūlė, kad išdrožčiau iš ąžuolo keturis metraštininkus, ketino pastatyti juos priešais medinę Varėnos bažnyčią. Nupirkome keturis didžiulius ąžuolus, sukūriau eskizus ir kreipėmės į miesto architektą leidimo. Bet sovietinis provincialas kategoriškai atsisakė leisti statyti metraštininkus, atvirai pareikšdamas, kad šią naujieną tuoj pat praneš BBC radijas, o jį valdžia išmes iš darbo.
Tarp kitko, tą valdininką po pusmečio sutikau Vilniaus gatvėje su dideliu Sąjūdžio ženkleliu palto atlape. Kunigas Kazimieras tą sužinojęs pasakė, kad žmogus ne arklys, jam būdinga keistis...
Neklausykite, ką aš sakau, žiūrėkite, ką aš darau.
Po kurio laiko Vasiliauską perkėlė į Šv. Rapolo bažnyčią Vilniuje. Kai užeidavau, juokaudavome, kad keturi ąžuolai vis dar laukia. Pastebėjau virš jo lovos kabančią didelę Dostojevskio portreto reprodukciją. Labai žavėjosi šiuo rašytoju, dažnai jį cituodavo. Kai gerdavome arbatą, o aš dėdavausi daug cukraus, su šypsena kartodavo Dostojevskio žodžius: „Sladkoliubije vediot k sladkostrastiju, a sladkostrastije – k žestokosti“ (saldumo pomėgis veda prie saldaus aistringumo, o saldus aistringumas – prie žiaurumo).
1989 m. man pasisekė – studijuoti dailės išvykau į Niujorką. Keletui metų mūsų keliai išsiskyrė. Kai grįžau, savo vyresniuosius draugus – monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ir zakristijoną Viktorą Petkų – radau Vilniaus Katedroje, grąžintoje tikintiesiems. Monsinjoras pirmiausia paprašė, kad parodyčiau naujų savo skulptūrų nuotraukas. Galiu paliudyti, kad jis, skirtingai nei dauguma Lietuvos dvasininkų, apsiribojusių banalia natūralistine estetika, gebėjo laisvai diskutuoti apie du jo vertinamus Konstantinus – lietuvį Čiurlionį ir rumuną Bráncuși.
Skirtingai nei dauguma Lietuvos dvasininkų, apsiribojusių banalia natūralistine estetika, gebėjo laisvai diskutuoti apie du jo vertinamus Konstantinus – lietuvį Čiurlionį ir rumuną Brancusi.
Iš atminties iškyla monsinjoro mėgti maždaug tokie žodžiai, Jėzaus Kristaus pasakyti mokytiniams prieš nukryžiavimą: neklausykite, ką aš sakau, žiūrėkite, ką aš darau. Vienas kitą pažinsime iš darbų.
Kunigas, pakrikštijęs Alytaus komunistų partijos pirmąjį sekretorių Genadijų Konopliovą ir apskritai daug kuo panašus į monsinjorą Bjenveniu Mirielį iš Victoro Hugo „Vargdienių“, matyt, neįtiko Lietuvos bažnytinei hierarchijai, nes netrukus, visų tikinčiųjų nuostabai, buvo iš Vilniaus Katedros perkeltas į mažą Šv. Mikalojaus bažnyčią. Man atrodo, jį tai gerokai įskaudino, susigraudinęs vis pasakodavo apie Katedros chorą, kuriam atidavė daug jėgų ir tikėjimo...
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad Kazimiero Vasiliausko jėga ir didžiausia stiprybė buvo gerumas, tapęs beveik yda...
