Bronius Leonavičius šiemet liepą surengė dvi parodas – „Istorija ir dailininkas“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje, „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Jis, vienas žymiausių vyresniosios kartos grafikų, kartu su Algirdu Steponavičiumi, Antanu Kuču, Rimtautu Gibavičiumi, Vytautu Valiumi, Petru Repšiu, Vytautu Kalinausku sutvirtino lietuvių knygos meno pagrindus (1).
Tačiau knyga nėra vienintelė Leonavičiaus meninių interesų sritis, jo kūrybos skalė itin plati – tai ir iliustracijos, ir piešiniai, ir kaligrafija, ir plakatai, ir pašto ženklai, net objektai. Dailininkui didelę įtaką padarė jo mokytojo Liudo Truikio kūrybinės nuostatos, lietuvių liaudies, Rytų ir Vakarų kaligrafijos bei knygos menas.
Leonavičiaus kūryboje ypač ryškios dvi temos – tautos istorinė atmintis ir gamtos poetika. Pasak filosofo prof. Antano Andrijausko, „jo kūriniai išsiskiria turtinga vaizduote, ypatinga elegancija, originaliais kompoziciniais sprendimais ir meninės formos filigraniškumu.
Kūryboje savitai susipynę meilė Lietuvos kultūros istorijai, išskirtinis dėmesys minkštoms vandens linijoms ir polinkis į konstruktyvias kompozicijas, ritminių struktūrų išryškinimą“ (2). Bene išsamiausiai menininko kūrybą pristato 2010 m. išleistas monografinis albumas (3).
Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų erdvėje dailininkas pristatė 27 iliustracijų ciklą, įkvėptą Kristijono Donelaičio „Metų“, peizažus ir objektus. Leonavičių nuo Donelaičio skiria 250 metų, tačiau sieja ta pati tėviškė, įkvėpimo šaltiniu tapusi abiem kūrėjams. Tolminkiemis, kuriame gyveno Donelaitis, ir Vištytis, kuriame užaugo Leonavičius, vienas nuo kito nutolę, pasak poeto Kazio Bradūno, „per paukščio skrydį...“, juos skiria vos 15 kilometrų.
Leonavičiaus sukurtas „Metų“ ciklas atveria panoraminius Mažosios Lietuvos vaizdus. Peizažuose dailininkas, kruopščiai išstudijavęs įvairią to laikotarpio medžiagą, meistriškai perteikia autentišką etnografinę aplinką, tautinius apdarus, darbo įrankius: „Man rūpėjo atskleisti to krašto gamtos ir etnografinį savitumą, todėl neatsitiktinai iliustracijose įrašyti Liudviko Rėzos ir Viliaus Kalvaičio lietuvininkų dainų tekstai“, – sako autorius. Šio ciklo kūriniai išsiskiria kameriškumu, pastelinių tonų estetika, subtilia rašto ir vaizdo derme.
Eksponuojami ir kamerinių formatų, pastelinių atspalvių peizažai, atskleidžiantys įsiklausymą į gamtos slėpinius. Gamtovaizdžiai, tarp kurių daugiausia ežero vaizdų, dvelkia ypatingu meditatyvumu, kai kurie primena kinų tapybą tušu – piešiniai „Tyla“ (1995), „Iš čia stebimi žvaigždynai“ (1997).
Išryškėja paukščių (nendrinukių, garnių) motyvas – „Nendrių lopšinė“ (2014), „Prieš kelionę“ (2015). Paukščiai – tarpininkai tarp žemės ir dangaus – yra tam tikras sielos simbolis. Dažniausiai vaizduojami vakaro prieblandoje šalia vandens, sustiprinant įspūdį, kad gamta sklidina paslapčių...
Prigesintų tonų peizažas „Vyžupėnų link“ (2014) subtiliai perteikia ilgesingą nuotaiką, žvelgiant į ežerą gimtinėje vakarėjant. Autorius prie šio paveikslo parašė: „Tai vienintelė ir nepakartojama vieta man, tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas – šią vietą mes vadiname Gimtine – Tėviške – Tėvyne.“
Parodos ekspozicinę erdvę LNM papildo ir praturtina originalūs objektai – skulptūrinės kompozicijos, sukurtos iš medžio, bronzos, akmens, linų pluošto. Itin savitos elegantiškos kompozicijos, vaizduojančios paukščius: „Piligrimas“ (2007 m., medis, bronza), „Ežero atsiradimo pranašas“ (2008 m., medis).
Kazio Varnelio namuose-muziejuje eksponuojami kaligrafijos darbai ir 15 iliustracijų, sukurtų Martyno Vainilaičio knygai „Bruknelė“ (1991). Jos ypač dekoratyvios, ekspresyvių, preciziškų formų, o intensyvių spalvų koloritas labai vientisas. Slėpiningi gamtos vaizdai perteikiami pasitelkiant fantastines metaforas. Atsiskleidžia ypatingas ritmo pojūtis, muzikalumas, dėmesys smulkioms detalėms (4).
Savo kūrybos kelią Leonavičius pradėjo nuo knygų grafikos – XX a. 8-ajame dešimtmetyje sukūrė iliustracijas lietuvių liaudies pasakoms „Lapės rogutės“, „Aukso obelėlė“, iliustravo Anzelmo Matučio „Šilų berniuką“, Vinco Mykolaičio-Putino poezijos knygą „Mano mėnesiai“, Kazio Jakubėno eilėraščių rinkinį „Abėcėlė“ (už ją 1971 m. tarptautinėje knygos meno parodoje Leipcige (IBA) buvo apdovanotas bronzos medaliu).
XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais dailininkas pelnė premijų ir diplomų už iliustruotas bei apipavidalintas knygas, plakatus parodose-konkursuose Vilniuje, Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje, Leipcige. Jo, kaip knygos dailininko, kūrybos principai išsikristalizavo, remiantis XX a. tipografikos klasikų Jano Tschicholdo, Dušano Šulco, Elo Lisizky’o, Alberto Karpo, Walterio Schillerio, Emilio Ruderio, Hanso Peterio Wilbergo, Alleno Herlberto, Vladimiro Favorskio, Jevgenijaus Adamovo ir kitų veikalais (5). Įtakos dailininko profesinei brandai turėjo ir 1985 m. stažuotė Miunchene, Tarptautinėje jaunimo centro bibliotekoje (IJB) prie UNESCO, kur komplektuojamos ir moksliškai analizuojamos knygos vaikams ir jaunimui, išleistos viso pasaulio leidyklų.
1961 m. pradėjęs bendradarbiauti su „Vagos“ leidykla, vėliau Leonavičius dirbo „Minties“, „Mokslo“, „Vyturio“, Vilniaus dailės akademijos leidyklose. Skatino ir kolegas profesionaliai domėtis knygos menu. 8-ajame dešimtmetyje „Mokslo“ leidykloje subūrė profesionalių knygos dailininkų grupę – Izaokas Zibucas, Alfonsas Žvilius, Vaidilutė Grušeckaitė, Vilius Jurkūnas (1944–2010), Valentinas Ajauskas, Eugenijus Karpavičius (1953–2010), Romas Orantas (1949–2012), Vida Kuraitė žinomi kaip puikūs knygos meno meistrai. Leonavičius daug dėmesio skyrė ne tik knygos meno suvokimui, apipavidalinimui, tipografikos teorijai, bet ir autorių teisėms. Buvo nuolat kviečiamas pirmininkauti Lietuvos knygos meno konkursų žiuri, todėl pats šių premijų yra pelnęs vos penkias – 1997 m. už Mošės Kulbako poezijos knygą „Vilnius“ (leidykla „Vaga“); 2000 m. už monografiją „Viktoras Vizgirda“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla); 2001 m. už knygą „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla); 2004 m. už albumą „Alma mater Vilnensis. Vilniaus universitetas fotografijose“ (Vilniaus universiteto leidykla); 2005 m. už leidinį „Vilniaus legendos. Die Sagen von Vilnius“ (leidykla „Daigai“).
Dailininkas sako: „Knygos meno esmė – absoliuti visų vizualinių elementų harmonija: funkcionalus, išraiškingas rankraščio ir iliustracinės medžiagos parengimas, tinkamai pasirinktas popierius, tobulas poligrafinis atlikimas ir geras įrišimas. Lemiamos reikšmės knygos konstravimui (apipavidalinimui) turi puslapių ir atvartų proporcijos, santykiniai aukščio ir pločio dydžiai“ (6). Maketuodamas knygą, Leonavičius vadovaujasi klasikinės tipografikos principais, daugiausia dėmesio skiria jos sudarymui, logiškai struktūrai. Apipavidalinimo sprendimą diktuoja turinys – kaip išdėstyti skyrius ir poskyrius, pagrindinius ir šalutinius tekstus, kaip pateikti iliustracijas, kur daryti pauzes ir t. t. Kita vertus, knygą dailininkas prilygina teatrui: „Grožinės literatūros personažai, kuriuos apgyvendini sukurtoje metaforiškoje knygos erdvėje, turi daug bendra su įvairiais dramaturgijos žanrais.“ (7)
Dailininko apipavidalintojo (konstruktoriaus / dizainerio) darbą Leonavičius aiškiai atskiria nuo dailininko iliustruotojo, kuris „siekia autentiškos saviraiškos, individualios literatūros kūrinio interpretacijos, metaforiškumo. […] Knygos dailininko apipavidalintojo […] tikslas – įsigilinti į būsimos knygos rankraščio, iliustracinės medžiagos turinį ir tipografijos priemonėmis sukurti atitinkamą funkcinį vaizdą, neakcentuojant savo individualybės […]“ (8).
Dailėtyrininkės dr. Danutės Zovienės teigimu, Leonavičius šių principų nuosekliai laikosi. Jo apipavidalintos įvairių žanrų knygos išsiskiria elegancija, kruopščiu atlikimu, o neblėstantis smalsumas ir domėjimasis savo profesija skatina kaskart naujai pažvelgti į klasikinius tipografikos kanonus.
Esmines Leonavičiaus, kaip knygos menininko, kūrybos nuostatas bene geriausiai atskleidžia mokslo leidiniai. 2001 m. Lietuvos knygos meno konkurse premijuota jo apipavidalinta „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“ yra nedidelio vertikalaus formato knyga su dėklu. Tai tipiškas klasikinės tipografikos pavyzdys – viena skiltimi išdėstytas tekstas puslapyje įkomponuotas, laikantis klasikinių apipavidalinimo kanonų. Centrinė kompozicijos ašis reglamentuoja visus vaizdinius ir tipografinius elementus, o puslapio paraščių proporcijos nenutolsta nuo Tschicholdo nustatyto klasikinio santykio 2 : 3 : 4 : 6. Negausūs dekoro elementai (tipografinės linijos, paginos, skyrių užsklandos) atlieka konstrukcinę ir dekoratyvinę funkciją (9).
Įdomiu meniniu sprendimu išsiskiria Leonavičiaus apipavidalintas Mošės Kulbako poezijos rinkinys „Vilnius“ (Vaga. 1997), priskirtinas eksperimentinėms knygoms. Tarp reprezentacinių, gausiai iliustruotų ir dekoruotų leidinių ši kukli knygelė išsiskyrė paprastumu ir netikėta, bet tipografiškai pagrįsta konstrukcija. Kitas originalus Leonavičiaus darbas – „Vilniaus legendos. Die Sagen von Vilnius“ (2005). Leidinį sudaro keturiolika didelio formato (425 × 465 mm) spalvotų piešinių, iliustruojančių keturias legendas („Siaubūnas“, „Lizdeika“, „Geležinis vilkas“, „Vilniaus įkūrimas“), su dviem tekstinėmis knygomis (aut. Genovaitė Gustaitė) – viena lietuvių, kita vokiečių kalba. Iliustracijos ir tekstai sudėti į specialiai pagamintą aplanką. Kiekvienos iliustracijos centre esantį piešinį įrėmina kaligrafinis tekstas, savo stilistika artimas senosioms rankraštinėms knygoms. Keturiuose kampuose įkomponuotos pieštinės inicialinės raidės žymi minties pradžią, tėkmę ir pabaigą. Toks teksto išdėstymas sudaro savotišką centrinės vaizdinės kompozicijos schemą. Šio leidinio pobūdis dvejopas – reprezentacinis ir eksperimentinis-bibliofilinis. Knygos „Alma mater Vilensis. Vilniaus universitetas fotografijose“ apipavidalinimui originaliai panaudotas modulinis tinklelis, komponuojant iliustracijas, atvertimuose susidaro aiški struktūra, tačiau jos nestokoja laisvumo. Reprezentacinį leidinio pobūdį liudija formatas, dėklas, albuminis iliustracijų išdėstymas, o akademiškumą pabrėžia įvado ir priedų komponavimas.
Dailininkas nuolat eksperimentuoja, improvizuoja, jo kūriniuose galima įžvelgti ir liaudies, ir Rytų meno, ir secesijos, ir oparto variacijų. Liaudies meno, mitologijos atspindžiai ryškesni ankstyvosiose knygose vaikams, pavyzdžiui, Kazio Jakubėno „Abėcėlėje“ (1970). Skrynių dekoro detalės perkeltos į lietuvių liaudies pasakos „Aukso obelėlė“ (1972) iliustracijas. Omaro Chajamo „Rubajatams“ (1972), „Tolimųjų kraštų pasakoms“ (1968), Nizami knygai „Leili ir Medžnūnas“ (1986) pasitelkiami Rytų šalių kaligrafijos, architektūros elementai. Secesija (dekoratyvios figūros, ritmiškos linijos, romantizuotas vaizdas) dvelkia piešinių triptikas „Žalčių karalienė“ (2002), piešinys „Keturios laumės“ (1995). Leonavičius visada preciziškas, dėmesingas detalėms. Jam labai svarbus linijų ritmas ir muzikalumas, tai ypač ryšku „Kaligrafinėse improvizacijose“ (1999), „Noktiurnų“ cikle (1994). Visa ko pagrindas, anot scenografo Liudo Truikio, – „krypčių kalba“, ornamentinis struktūriškumas, plastinių formų ir muzikalių linijų dermė (10). Beje, Leonavičius asistavo Truikiui, kai Maestro kūrė operos „Don Karlas“ dekoracijas (1959), o Giuseppe’s Verdi’o „Aidai“ (1975), kurios scenografijos autorius irgi Truikys, nupiešė plakatą.
Kaligrafinėms Leonavičiaus kompozicijoms ir piešiniams būdingas štrichų, linijų grakštumas, ritmika, spalvinis muzikalumas, panteistiniai gamtos motyvai, metafizinis erdvės įspūdis – „Mėlynas lietus“ (1995), „Rudenėjanti Želva“ (1997). Kai kurios kaligrafinės kompozicijos primena kinų, japonų tapybą tušu – „Kelio vingis“ (1989), „Iš čia stebimi žvaigždynai“ (1997). Dailininkui svarbi kinų tapytojo Shitao nuostata, kad „teptukas turi būti aštrus kaip samurajaus kardas, o gestas tikslus“ (11).
Dailininko kūrybiškumą atskleidžia stilistiškai netikėtas, konceptualiai abstraktus, dar niekur neeksponuotas 4 dalių ciklas-koliažas „Metų laikai“ su oparto elementais – „Pavasario aidai“, „Vasaros vainikas“, „Rudenio ritmai“ ir „Žiemos šerkšnas“ (2014). Baltoje plokštumoje – balti iškilūs reljefiški rombai su kaligrafiškais kiekvieno metų laiko Zodiako ženklais. Beje, kitas taip pat dar nerodytas Leonavičiaus darbas – istorinis triptikas „Žalgirio mūšis“, sukurtas ant paties autoriaus pagaminto popieriaus, panašiai kaip ir „Vilniaus legendos“ įrėmintas citatomis, šįkart paimtomis iš Mečislovo Jučo istorinės studijos „Žalgirio mūšis“, – tekstas ir mūšio detalės sudaro organišką visumą. Lakštų kompozicija paremta 1836 m. brėžiniu iš Prūsų archyvo, publikuotu Jučo veikale. Dailininkui rūpėjo perteikti autentišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Kryžiuočių ordino kariuomenių išsidėstymą mūšio metu.
Paklaustas apie planus, dailininkas atsakė, kad kuria peizažų ciklą muzikos tema – kaligrafiškai inkrustuoja natas. Dar vienas įvairiapusės Leonavičiaus kūrybos žanras – skulptūriniai objektai. Pasak dailėtyrininko Kęstučio Šapokos, „skulptūrinę kompoziciją „Ežero atsiradimo pranašas“ (2008), plėtojančią mitinio ežero temą, galima vadinti beveik instaliacija, nes kūrinio nuotaikai ir prasmei papildyti naudojamas ir atitinkamas apšvietimas“.12 Kituose skulptūriniuose konceptualiai improvizacinio pobūdžio objektuose dailininkas išradingai naudoja rastus gamtos artefaktus – medį, akmenį, išryškindamas jų medžiagiškumą, tautodailės stilistiką bei simboliką, – „Išminčius“ (1989), „Piligrimas“, „Atrišk“ (abu 2007), „Sostas“ (2008).
Bronius Leonavičius – universalus dailininkas, nestokojantis idėjų, kūrybinės aistros, savo kūriniuose preciziškai perteikiantis gamtos poetiką ir egzistencinius potyrius.
1 Prieiga per internetą: http://www.lnb.lt/naujienos/1462-virtuali-paroda-broniui-leonaviciui-80
2 Antanas Andrijauskas. „Bronius Leonavičius“. Logos. 2002, nr. 28.
3 Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai. Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija. 2010.
4 Lietuvos dailės istorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2002, p. 361.
5 Bronius Leonavičius, Danutė Zovienė. Didelėj betvarkėj mažos tvarkos nepadarysi. Dailė. 2008, nr. 1, p. 118.
6 Bronius Leonavičius. Apie knygos meno pagrindus. Dailė. 2002, nr. 1, p. 80.
7 Bronius Leonavičius, Danutė Zovienė. Didelėj betvarkėj..., p. 114–119.
8 Bronius Leonavičius. Apie knygos meno pagrindus, p. 80.
9 Danutė Zovienė. Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos meniniai ypatumai (disertacija). Vilniaus dailės akademija. 2009.
10 Bronius Leonavičius. Knyginė grafika..., p. 7.
11 Onos Gaidamavičiūtės pokalbis su Broniumi Leonavičiumi. 2014-04-18.
12 Prieiga per internetą: htttp://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=52B3AE78785411E3B008746164617373&inlanguage=lt&pathId=132
