Kultūra

2019.10.26 13:22

Agnė Narušytė: kai kurie menininkai nusiperka gabalėlį miško, kad jį išsaugotų

LRT PLIUS laida „Kultūros diena“, LRT.lt2019.10.26 13:22

Pastaruoju metu – nemažai iniciatyvų, kuriomis siekiama ginti ar atkreipti dėmesį į vis kertamus Lietuvos miškus. Viena tokių įvyko ir spalio 25 d., penktadienį, kai surengta akcija „Girios ateina į Vilnių“. Jau kone tapo įprasta, kad dažni tokių iniciatyvų ir diskusijų dalyviai – kultūros pasaulio žmonės, kuriems šalies gamta svarbi ne tik kaip aplinkos realija, bet ir įkvėpimo, nusiraminimo šaltinis.

Menotyrininkė Agnė Narušytė, apsilankiusi LRT PLIUS laidoje „Kultūros diena“, prisimena dar vaikystėje skaitytą Antano Baranausko poemą „Anykščių šilelis“: „Širdis salo nuo lietuvių kalbos ir aprašomos gamtos grožio. Tačiau poemoje buvo eilutės apie kelias pavienes apykreives pušeles. Dabar, kai eini miškais, neretai ir matai – tik apykreivės pušelės. Nors žinome – miškai kertami tam, kad atsisėtų, tas iškirsto lauko vaizdas žeidžia.“

Pasak A. Narušytės, tuščia, iškirsto miško erdvė primena mirtį, netektį, praradimą. „Žmogus tikrai nesijaučia itin gerai lauke, kur stūgauja vėjai ir nėra kur prisiglausti. O miške randi visko, tokią įvairovę, kur viskas keičiasi – šviesa, augalai, ekosistemos. Tai stebint galima labai praturtėti“, – pasakoja menotyrininkė.

A. Narušytė mini ir filosofo Alfonso Lingio knygą „Pavojingos emocijos“. Anot menotyrininkės, A. Lingys dėsto, kaip mūsų sąmonę formuoja fizinė aplinka, kurioje gyvename: „Todėl stepėse gyvenantis žmogus – visiškai kitoks nei tas, kuris gyvena kalnuose. Lietuva visuomet buvo turtinga miškais, jie svarbi mūsų nacionalinės tapatybės, istorijos dalis.“

Kalbėdama apie vis surengiamus protestus, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos miškų kirtimus, A. Narušytė sako, kad taip elgtis skatina nepasitikėjimas tai, kurie skaičiuoja, kiek miškų galima kirsti.

„Matome, kad jau seniai linkstama tiesiog eikvoti viešą turtą – miškus, ežerus. Kažkada miškai priklausė tik valstybei, paskui juos imta privatizuoti. Kirtimo normas vis didina ir didina, paliečiami net tie miškai, kurie ypatingi kažkokiomis savo savybėmis. Kai matai, kad tai nesustoja, laukti negalima, reikia protestuoti“, – sako menotyrininkė

Deja, nors tarp protestuojančių prieš miškų kirtimą – daug kultūros ir meno pasaulio atstovų, į jų nuomones neatsižvelgiama, sako A. Narušytė.

„Mes tampame kone partizanais. Kai kurie menininkai net nusiperka gabaliuką miško, kad jį išsaugotų. Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje taip pat rodo kūrinį, kalbantį apie sąmoningumą. Tačiau didžioji dalis žmonių nenori kalbėtis, nes galvoja tik apie gerbūvį“, – aiškina menotyrininkė.

Plačiau – laidos įraše nuo 14 min.

Kultūros diena. Šv. Kristoforo orkestro koncertas, skirtas kompozitoriaus Felikso Bajoro 85-mečiui