Kultūra

2019.10.28 08:54

Giedrė Kazlauskaitė. Būkim draugais

Kasdien mušamės į krūtinę, kaip esame pernelyg linkę į elitizmą, o dera trinti ribas tarp aukštosios kultūros ir popkultūros. Juk viskas dėl populiarinimo, skaitymo skatinimo, ėjimo į mases, egalitarizmo. Kad visi norintieji turėtų galimybę įkopti į dramblio kaulo bokštą ir iššniukštinėti jo paslaptingas kertes, operos turi vykti su rokeriais, bienalės su Banksy, o Nobelio premija už poeziją gali būti paskirta ir Bobui Dylanui.

Pavyzdžiui, rugsėjį Vilniuje vykęs literatūros festivalis „Open books“ kaip tik ir sudarė galimybę literatams pasikutenti tuštybę – atmesti visas išankstines nuostatas apie tokius knygų autorius, kaip Eva Tombak ar Andrius Tapinas, ir atsidurti gretimoje kėdėje.

Gal net susidraugauti. Ne paslaptis, kad agrariniams rašytojams su žvaigždėmis bendrauti buvo baisoka – vis dėlto egzistuoja šiokie tokie socialiniai skirtumai. Bet nieko, kraujo nebūta, o ir dėl „elito“ monopolio muštynių nekilo (nors tikrai savinasi ir vieni, ir kiti). Įdomu, kad prieš festivalį ir po jo garsiausiai piktinosi tie, kurie ten nebuvo pakviesti – kaip baisu, popsas vienoje patalpoje su literatūra. Kur vertybės, kur aksiologija?..

Ar tikrai turi prasmės aukštosios kultūros ir popkultūros draugystė? O gal čia seniai likviduotos chimeros, šiandien skirtumo tarp jų nė nebėra? Ar bent ko nors vieni iš kitų tame festivalyje pasimokėme? Tarkim, juk galėta pasimokyti, pavyzdžiui, sklaidos. Kad ir iš Algirdo Kaušpėdo, nuoširdžiai skaitančio savo rankraštį pulkeliui savanorių. Gal mus, agrarinius, visai be reikalo pristabdo tas perdėtas drovumas. Gal neperžengiame savyje kažkokios ribos, nuo kurios kaip tik reikia išsilaisvinti.

Atpalaiduoti vartotojiškumo raumenį ir skambiai pareikšti, kaip visi gyventi negalės be mūsų knygų, todėl verčiau tegu iš anksto nusiperka. Tačiau sklaida – visuomet šiek tiek ir savigarbos klausimas. Vienokia tinka aktoriui, kitokia – profesorei. Todėl lygybės ženklo čia nebus, nes tai, kas vienam atrodo subtilu, antrai gali būti vulgaru. Tai, kas vienu atveju šmaikštu, antruoju gali būti kvaila. Turbūt nemalonu tą girdėti, bet juk draugai pasako ir nemalonius dalykus.

Visgi agresyvoka sklaida, reikia pripažinti, tinka meno institucijoms – kaip netikėtos sėkmės pavyzdį čia minėčiau Mo muziejų. Tinka ji ir kai kuriems festivaliams, autoriams, knygoms. Kultūros reklama meno narkomanui visuomet sukelia pasidygėjimą, bet juk ji skirta iš esmės ne jam. Naujienlaiškiai, kurie neatidaryti keliauja į šiukšlių dėžę. Projektai, turintys labiau socialinę, negu estetinę vertę.

Rašymo kursai, kviečiantys pažadinti miegantį kūrybingumą. Jie – statistiniam knygų mugės lankytojui, pirkėjui, savo slaptu vidiniu potencialu įtikėjusiam miesto gyventojui. Net sąvokos, kuriomis jis apibūdintų savo polinkį į kultūrą, greičiausiai nejučia pasiskolintos iš rinkodaros terminologijos. Pakanka paprašyti, kad suformuluotų kelis sakinius apie knygą, parodą, spektaklį ar koncertą. Savęs niekaip neatrandantys žmonės dažnai prisiskaito vadinamųjų žvaigždžių knygų ir galvoja: aš irgi galėčiau taip parašyti! Ir parašo; techniškai tie rašiniai kartais būna dar geresni už autoritetų. Tiksliai žinau, nes atkeliauja į mūsų redakcijas ir į leidyklas. Tik autoriai nepajėgia suprasti, kodėl niekas jų nenori publikuoti. Koks begalinis tragizmas – beveik kaip ir sugebi rašyti, tačiau niekam nesi įdomus. Gal net nesi ir svarbus.

Bet būkim draugais! Kodėl negalim? Viena didžiausių popkultūros, kuri persipynusi ir su žiniasklaida, problema – legalios patyčios. Šiandien jau visose švietimo įstaigose akcentuojama galinga patyčių prevencija, bet ko tikėtis iš vaikų, jeigu patys suaugusieji neatpažįsta patyčių žiniasklaidoje. Pvz., ar galėtų „Laisvės TV“, „Greitus pietus“ arba „Užkalnio žurnalą“ garbinantis vartotojas spręsti mokyklinius konfliktus ir vertinti nuoskaudas? Teoriškai turbūt ne, per didelis disonansas. Tačiau praktiškai veikiausiai sprendžia.

Kaip ir toji pilietiškai aktyvi mokykloje dirbanti lituanistė, guašu apipylusi „Bunkerio“ skulptūros maketą – kokių pažiūrų ji bebūtų. Bet kuris viešas rašymas, kaip ir kalbėjimas, patiria pavojų – didelis išraiškingumas greitai, autoriui nepajuntant, gali pereiti į tyčiojimąsi. Tarp nuosaikios ironijos ir vulgarumo – daugeliui neapčiuopiama raudona linija. Taigi, nuo patyčių pirmiausiai tektų gelbėti ne vaikus, o suaugusiuosius. Turiu sąrašą laidų, į kurias nekelčiau kojos, tačiau ten – atsitiktinai pasitaiko pamatyti – ima ir nueina visai padorūs žmonės. Kodėl? Matyt, mokykloje nebuvo patyčių prevencijos.

„Metų knygos“ rinkimų komisija taip pat mėgino artikuliuoti skirtį tarp rimtosios ir populiariosios literatūros, tačiau liko nesuprasta nei stilingų influencerių, nei Lietuvos leidėjų asociacijos. Ši institucija susijaudino, kad perkamiausiųjų dešimtukai ir bibliotekų statistika nepakankamai atspindi liaudies balsą, o tai reiškia – derėtų surengti dar intensyvesnes prekybos lenktynes. Nejaugi gali būti, kad per pinigus prarandamas ne tik socialinis, bet ir estetinis jautrumas?.. Sunku būtų patikėti – juk aukštoji kultūra kainuoja brangiau už popkultūrą.

Neprivalome būti draugais vien dėl to, kad mus sieja... knygų leidyba. Kur kas keisčiau, kad knyga šiandien vis dar turi galios epicentrą. Net jei žmogui puikiai klojasi profesiniame gyvenime, jis nepatiria ekonominio nesaugumo, turi tūkstančius draugų ir gerbėjų socialiniuose tinkluose – menka tikimybė, kad toks puikus, viską pasiekęs ir nieko nestokojantis žmogus atsilaikytų prieš pagundą turėti dar ir knygą, tapti autoriumi, galbūt – net rašytoju. Sunku paaiškinti tokį troškimą eroje, kai vaikus skaityti gali priversti nebent skaitymo skatinimo programos. Tačiau gal visi mes rašome grynai sau?.. Tai aišku, kad sau. Ir vargšams draugams.

Kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 53 minutės.