Kultūra

2019.10.25 14:07

Detektyvas: kodėl Laisvės varpas, skirtas Vilniaus Gedimino pilies bokštui, taip ir liko Kaune?

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte stovi vienas iš svarbiausių karilionų varpų – Laisvės varpas, pirmą kartą suskambėjęs prieš 100 metų. Kartu su istorikais LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos“ komanda aiškinasi, kodėl kiekvienas varpas turi savo vardą bei kaip čia taip nutiko, kad Laisvės varpas, skirtas Vilniaus Gedimino pilies bokštui, taip ir liko Kaune.

Pirmajam karilionui Lietuvoje – daugiau nei 80 metų

Pirmajam karilionui Lietuvoje – daugiau nei 80 metų. Pasak istorikų, senesnis tik Belgijoje ir Amsterdame.

Karilionas įkurtas generolo ir Karo muziejaus įkūrėjo Vlado Nagevičiaus bei kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos iniciatyva. 35 varpai buvo išlieti Belgijoje, kiti 9 atvežti iš stačiatikių bažnyčių.

„Jonas Basanavičius pasakojo, kad šie varpai mums skelbė rusinimą, o dabar jie skelbia mūsų laisvę ir groja mūsų valstybės himną“, – pasakoja VDU karo muziejaus istorikė doc. Aušra Jurevičiūtė.

„Varpas kiekvienam žmogui yra labai svarbus ir abejingų nepaliekantis daiktas. Jis tarsi Dievo balsas, ateinantis iš dangaus. Joks kitas instrumentas negali to sukurti“, – tikina prof. dr. Valdas Rakutis.

Varpai turėjo įvairią paskirtį – karo metu sovietų kariai juos naudojo kulkoms gaminti, todėl po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos bažnyčiose varpų beveik neliko. Tačiau, paskelbus nepriklausomybę, 1920-aisiais metais su sovietų Rusija buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią dar nesunaikinti varpai buvo grąžinti Lietuvai.

Įdomu tai, kad kiekvienas varpas privalo turėti savo vardą. Tokios, pasak istorikės, yra pasaulinės varpų liejimo tradicijos. Naujai išlieti Kauno kariliono varpai buvo pavadinti Nepriklausomybės kovų varpais, o kiekvienas iš jų žymėjo visai Lietuvai svarbias kovas dėl laisvės.

Kauno karilione – išskirtinis Laisvės varpas

Vienas iš svarbiausių varpų – Laisvės varpas – pirmą kartą suskambėjo prieš 100 metų. Čikagos didžiausiame teatre 1919 m. birželio 8 dieną susirinko net 4000 žmonių. Tai buvo jaudinantis momenta. Kaip rašė to meto spauda, nebuvo lietuvio, kuris nebūtų verkęs.

„Jonas Bagdžiūnas-Borden buvo Amerikos lietuvis, kuris pasiūlė nulieti varpą ir jį vėliau vežioti po visas Amerikos valstijas ir surinkti aukas Lietuvai, kad ji galėtų atkurti savo nepriklausomybę, nes be pinigų to padaryti nebūtų įmanoma. Jeigu penkis dolerius paaukodavai – gaudavai ženkliuką, o jeigu sumokėdavai vieną dolerį – buvo galima paskambinti varpu“, – pasakoja A. Jurevičiūtė.

Įdomus faktas, kad šis laisvės varpas buvo skirtas ne Kaunui, o Vilniui, Gedimino pilies bokštui. Tačiau prieš beveik 100 metų, lenkams okupavus sostinę, buvo nuspręsta varpą atiduoti Kaunui. Su sąlyga, kad, atgavus nepriklausomybę jis bus grąžintas Vilniui. Atgavus Vilniaus kraštą buvo ruošiamasi atiduoti varpą, tačiau per ilgai užsitęsė diskusijos dėl varpo vietos ir Lietuvą okupavo antrąjį kartą.

Atplukdytas į Lietuvą, Laisvės varpas Kaune pirmą kartą suskambo per 1922 m. vasario 16-ąją . Jį šventino Juozas Tumas-Vaižgantas, o skambino penkiese: aušrininkas Petras Vileišis, Amerikos lietuvis Julius Kaupas, prezidentas Aleksandras Stulginskis ir kiti.

„Kartais keistas dalykas yra tos kovos, netektys. Tačiau apie jas reikia kalbėti tam, kad užaugtų nauja gynėjų karta, kad žmonės, pagal tą istorinį pavyzdį galėtų vėl paaukoti save, sveikatą, savo ateitį ir turėtų idealus, vardan ko verta ginti savo šalį ir jos nepriklausomybę“, – teigia V. Rakutis.

Gruzijos kultūra ir skonis Kaune

Laidos „7 Kauno dienos“ komanda svečiuojasi Gruzijos meno ir skonio namuose, kur įvyksta pažintis su Luiza – graike, užaugusia Gruzijoje, jos dukra Kristina, gimusia jau Lietuvoje ir anūke Karolina. Tai trys kartos, kurių širdyse po lygiai – Gruzijos ir Lietuvos.

Ponia Luiza pasidalina savo istorija apie tai, kaip atsidūrė Lietuvoje. Priežastis – meilė. O tiksliau – Vytautas, jaunas lietuvis inžinierius iš Kauno, nuvykęs į komandiruotę Gruzijoje. Apsispręsti Luiza turėjo tris dienas ir pasirinko Lietuvą. Tuomet šią meilės istoriją aprašė vietinė spauda.

„Pradžioje buvo sunku suvokti šį mamos pasirinkimą, tačiau supratau, kad kai moteris pajaučia, kad tai yra jos vyras, jos antroji pusė, ji pasijaučia saugi. Tada ji gali eiti su juo nors ir į pasaulio kraštą“ – apie mamos ryžtą likti Lietuvoje pasakoja Gruzijos namų šeimininkė, menotyrininkė Kristina Baranauskaitė.

Nors šiandien Kristinos tėčio nebėra, bet jo atminimui Kaune atsirado Gruzijos skonio ir meno namai, kuriuose šeimininkauja trys kartos. „Jeigu važiuosite į Gruziją, pažadėkite, kad valgysite daugiau nei tris pagrindinius patiekalus. Mitas, kad šašlykas yra tradicinis ir pagrindinis gruzinų patiekalas. Išragaukite visą puokštę tų nuostabių patiekalų, kurie ten yra“, – apie gruzinų virtuvę pasakoja Kristina.

Pagal paskutinį visuotinį gyventojų surašymą gruzinų Lietuvoje labai nedaug, nė penkių šimtų nėra. Nenuostabu, nes gruzinai labai myli savo namus ir juos palieka – labai retai.

Šančių rajono gyvenimą įamžino ant betoninės sienos

O kada jūs paskutinį kartą piešėte ant kaimyno tvoros? Nuo pat gimimo Šančiuose gyvenanti menininkė Audra Fiserienė-Toleikytė nusprendė įamžinti šio rajono gyvenimą ant betoninės sienos.

Piešiniai ant daugiabučių, apleistų pastatų ar tiltų Kaune ypač išpopuliarėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tiesa, šie meno kūriniai neliko nepastebėti ir pasauliniu mastu. Garsusis britų dienraštis „The Telegraph“ Kauną į traukė į dešimtuką miestų, galinčių nustebinti gatvės menu.

A. Fiserienė-Toleikytė didžiąją gyvenimo dalį dirbo siuvimo srityje, savo pirmąjį peizažą nutapė tik prieš porą metų, o šiandien pirmą kartą kuria ne ant drobės.

„Kadangi čia visa gyvenimą gyvenu, labai myliu šią vietą ir noriu ją padaryti gyvesne, spalvingesne“, – pasakoja Audra.

Šiuo metu Ilgą laiką prieštaringai vertinamas Kauno miesto rajonas drastiškai keičia savo veidą. Sakoma, kad pamažu tampa prestižiniu ir lyginamas su Vilniaus Užupio rajonu. Žemieji Šančiai gali pasigirti savo žaliosiomis erdvėmis. Rajonas įsikūręs Nemuno vingyje, o palei pakrantę nusidriekia pėsčiųjų ir dviračių takas. Tiesa, patrauklus jis pasirodė ir miesto valdžiai, kuri užsimojo per šią žaliąją zoną nutiesti dviejų juostų kelią automobiliams.

Šančiai gali pasigirti ne tik puikia savo lokacija, bet ir stipria bendruomene, kuri apie savo bėdas išdrįsta kalbėti jei ne būgnais, tai bent jau teptukais ir dažais.

Pokalbis 450: Edvinas Mamedovas ir jo garsusis kvartalas Šančiuose

Laidoje „7 Kauno dienos“ – nekilnojamo turto bendrovės vadovas Edvinas Mamedovas ir jo garsusis kvartalas Žemųjų Šančių rajone, prikeltas naujam, moderniam gyvenimui.

Šiandien Kaunas – didžiulė statybų aikštelė. Edvino butų kvartalų projektas Žemuosiuose Šančiuose buvo pripažintas ir įvertintas visoje Lietuvoje. „2017 m. Lietuvos nekilnojamojo turto vystytojų asociacija įsteigė prizą už darnią plėtrą. Komisija, vertinusi projektą buvo vieninga, jie buvo sužavėti, kad sugebėjome tokio dydžio objektą sutvarkyti, įveiklinti. Manau, kad Šančiuose gyvenantys žmonės šiame kvartale yra labai laimingi“, – tikina Edvinas.

„Smagu tai, kad šis vienintelis mūsų kvartalas yra išlikęs su nepakitusiomis užstatymo zonomis. Kaip buvo suprojektuota caro laikais, taip ir išliko. Daugelis mums sakė, kad darome bergždžią darbą, tačiau manau, kad jeigu esi atkaklus ir viską darai rimtai su gera komanda, – gausi gerą rezultatą“, – pasakoja Edvinas Mamedovas.

Laida „7 Kauno dienos“ – sekmadieniais, 11:30 per LRT PLIUS.

Plačiau – laidos įraše.