Vilniaus Šv. Kristoforo orkestras surengė Felikso Bajoro kūrybos vakarą. Vokalinės muzikos koncerte atliktos kūrinių, sukurtų pastaraisiais metais ir prieš penkiasdešimtmetį, premjeros. Kantatą apie Anykščių gamtą choras „Aidija“ atliko aukštaičių tarme. Pasak kompozitoriaus, Antano Baranausko eiles aukštaičių tarme perrašius bendrine lietuvių kalba, jos buvo sugadintos.
Kompozitorius F. Bajoras – viena ryškiausių Lietuvos muzikos asmenybių. Muzika yra visas jo gyvenimas, todėl net eidamas spalvinga Vilniaus Stiklių gatve šios nemato.
Koncertas vos nežlugo – programą turėjęs diriguoti Donatas Katkus susirgo ir batutą teko perimti meno vadovui Modestui Barkauskui. Dirigentas sako, gerai, kad pats kompozitorius labai aiškiai žino, kaip jo muzika turi būti interpretuojama.
„Gera muzika, velniškai gera. Tas ženklas parašytas, įsivaizduokite, ten kelintais metais, o šiurpas eina nuo solo, finalas, tekstas – ne tragiškas, bet Tomo Tomonio, poeto, kuris tragiškai žuvo, būtent tas skirsnis, posmas iš jo knygos „Ženklas“ labai įaudrina ir paveikia“, – teigia Šv. Kristoforo orkestro vyr. dirigentas Modestas Barkauskas.
Sopranas Simona Liamo – ne vienintelė solistė, parengusi vokalinį kūrinį. Su „Aidijos“ ir Nacionalinės Čiurlionio menų mokyklos chorais orkestras atliko ir F. Bajoro kantatą, parašytą pagal A. Baranausko eiles. Choristai, kompozitoriaus nurodymu, dainavo aukštaitiškai.
„Neįsivaizduoju, kaip galima gadinti tarmę, nes tada gražus žodis limpa prie žodžio. Aišku, čia ne visiems suprantama, bet tegu pagalvoja“, – aiškina kompozitorius.
Šiemet 85-erių metų sukaktį švenčiantis kompozitorius sako, savo stalčiuose turįs dar ne vieną neatliktą kūrinį.
„Pats svarbiausias kūrinys, pats geriausias mano neskambėjęs – opera, parašyta 82 metais. Dar ji nepastatyta, nors tarybiniais laikais buvo labai gerai priimta muzika, nepraėjo tik libretas, bet dabar... dar tarybų valdžia neišėjo turbūt“, – pasakoja kompozitorius.
Plačiau žiūrėkite reportaže nuo 30.05 min.:
