Ant italų rašytojo Domenico Starnone romano „Raišteliai“ nugarėlės suraityta anotacija intriguoja ir žada pikantišką istoriją. Juk knygos „siužetas paremtas neištikimybės istorija“, o šeimos dramos, veikėjų konfliktai, tvarkymasis su sudėtingomis situacijomis, ypač kai šios susijusios su romantiškais reikaliukais – visuomet įdomu, ar ne?
Juk per tokias situacijas atsiskleidžia ir žmonių psichologija, vertybės, pliusai ir minusai. Atsiskleidžia tai ir šioje knygoje, tačiau, deja, jos viršelis kur kas margesnis ir įvairesnis, nei veikėjų asmenybės ir istorijos vingiai.
Romanas „Raišteliai“ prasideda laiškais, kuriuos rašo išduota Vanda, sužinojusi, kad jos vyras, 34 metų Aldas, užmezgė romaną su 19 metų mergina. Įpykusi žmona kai kuriuose laiškuose ragina vyrą susimąstyti, kituose – kaltina egoizmu ir paviršutiniškumu, dalyje jų – grasina atimsianti galimybę bendrauti su dviem vaikais ar tiesiog priversianti susimokėti.
„Neišvesk manęs iš kantrybės, Aldai, pasisaugok. Jei aš ją prarasiu, priversiu tave susimokėti.“
Dalis Vandos jausmų, kaip antai pyktis ir sumišimas dėl šeimos ateities – suprantami, tačiau grasinimai vyrui ar pastanga „atvesti“ jį į protą – kiek absurdiška, kai kalbama apie suaugusį žmogų, veikiausiai taip lengvai nepasiduosiantį įtūžusios moters šantažui. O gal? Būtent tai galima sužinoti antroje knygos dalyje, kurioje skaitytojas supažindimas su pačiu Aldu. Niekšu, o gal aplinkybių auka?
Istoriją pasakojantis Aldas – nebe anas žavus 34 metų vyrukas pačiame jėgų žydėjime, apsukęs galvą jaunutei merginai. Šioje knygos dalyje jis –septintąją dešimtį perkopęs, amžinai išsiblaškęs senjoras, atostogaujantis su žmona – būtent ta pačia Vanda, kurią buvo palikęs, tačiau pas kurią, po ketverius metus trukusio romano, sugrįžo.
Skaitant „Raištelius“ atsiskleidžia, kokie santykiai sieja Aldą su Vanda dabar, kokį gyvenimą jiedu nugyveno, kaip auklėjo savo vaikus ir dar daugelis dalykų. Nesmagių dalykų, nes kadaise sudužusi šeima, regis, niekuomet ir neatsistatė, negrįžo į laimingas dienas. Dar blogiau – pasmerkė save ilgiems metams šaltų ir formalių santykių, baimės ištarti „tos“ merginos vardą, niekinamiems ir piktiems komentarams vienas kito atžvilgiu.
Taip pat – ironiškiausia – abipusei neištikimybei, tik šį kartą viską nutylint, nedramatizuojant, tik nujaučiant. Juk kai nemyli, tai ir neskauda?
„Daugelio metų krizė mus išmokė: kad galėtume gyventi kartu, turime garsiai pasakyti kur kas mažiau dalykų nei nutylėti.“
Galimybę prabilti knygos autorius suteikia ir Vandos bei Aldo vaikams. Trečiojoje knygos dalyje istorija pasakojama judviejų, jau suaugusiųjų, lūpomis. Trumpam susitikę tėvų namuose, jiedu, niekuomet pernelyg atvirai neišsikalbėję, susėda išsamiam pokalbiui apie šeimos skaudulius. Nieko netipiško, tik dar du nelaimingų tėvų nelaimingi vaikai.
„Raišteliai“ yra knyga apie baisiausio likimo žmones – tuos, kurie savo noru tampa abejingi juos supančiam pasauliui, žmonėms, jausmams ir potyriams. Tai tarsi dvasinė savižudybė. Tik vardan ko? Vardan kvailo idiliško šeimyninio paveiksliuko laikymosi, nė vienam vadinamos šeimos nariui nesuteikiančiam nė kruopelės laimės.
Skaitat D. Starnone „Raištelius“ sunku rasti patinkantį herojų, favoritą, už kurį „sirgtum“. Visi jie, net vaikai (kurie iš tiesų niekuo dėti), nekelia jokios simpatijos. Čia per daug pasidavimo, jokios kovos už savo laimę, per daug pykčio ir apmaudo vieni kitiems. Raišteliai silpni, bet stipriai susipynę.
Daugiau – „Tebūnie knyga“.
