Šiemet festivalyje „Nepatogus kinas“ pirmą kartą pristatyta virtualios realybės patirtis – režisierės Gayatri Parameswaran ir prodiuserio Felixo Geadtkes projektas „Namai po karo“, atkuriantis Faludžos miestą Irake, ilgą laiką kontroliuotą „Islamo valstybės“. Nors karas ir baigėsi, pabėgėliai priversti sugrįžti į namus, kuriuose vis dar paslėptos minos ir kiti sprogmenys.
– Ką patirs žmogus, nusprendęs apsilankyti jūsų projekte? Galbūt tai sunkios emocijos, intriguojanti istorija... Kaip apibūdintumėte šią patirtį?
– Projekte „Namai po karo“ lankomės protagonisto Ahmaiedo namuose. Su Įranga vaikštome po virtuvę, svetainę, kiemą. Kartu keliauja ir Ahmaiedas, kuris pasakoja savo tragišką istoriją. Sužinome, kad jis yra pabėgėlis savo šalyje – Irake, priverstas išsikelti iš namų ir keletą metų gyventi pabėgėlių stovykloje, kol Faludžoje vyksta karas. Sugrįžęs į Faludžą, jis iš kaimynų sužino, kad teritorijoje paslėpti įvairūs sprogmenys, taigi jo namai taip pat nesaugūs. Nors tai gąsdino, Ahmaiedas pasiryžo įsikelti į senuosius namus.
Man tai atrodo suprantama. Žmogų užplūsta dvilypis jausmas – noras pagaliau grįžti namo ir baimė, kad gali nukentėti. Sprendimas grįžti namo turėjo savo kainą – Ahmiedas prarado du sūnus, kurie, besidarbuodami kaimynų namuose, užkliudė paslėptą sprogmenį ir žuvo. Tačiau Ahmaiedas padeda mums suprasti, jog turime neprarasti vilties ir nepasiduoti. Pabaigoje jo paklausėme, kokie jo lūkesčiai ir norai. Tikėjausi, kad atsakymas bus labai Asmeniškas, susijęs su jo šeimos laime.
Tačiau Ahmaiedas tarė, jog trokšta ramybės visiems karinio konflikto paliestiems žmonėms ir pasakė, kad niekas neturi prarasti savo vaikų. Mane tai labai sujaudino. Jeigu šie žmonės vis dar turi vilties, tad kas mes esame tokie, kad pasiduotume ir atsisakytume jiems padėti?
– Felixas Gaedtke profesinį kelią pradėjo kaip žurnalistas ir fotografas. Jis dirbo daugiau kaip 40-yje šalių, buvo korespondentas Sirijos kare. Dokumentiniais filmais ir virtualios realybės projektais kūrėjas susidomėjo kaip galimybe žmonėms leisti geriau suprasti realybę, giliau į ją pažvelgti.
– Man dažnai atrodo, kad pateikiamas ganėtinai abstraktus įvairių konfliktų naratyvas. Dažniausiai išgirstame, kas ir kokį miestą užgrobė, kas ir kokią galią turi ar ką nors panašaus. O individualios istorijos lieka paraštėse. Kokį efektą iš tiesų turi įvairūs konfliktai? Kaip jie paveikia žmonių gyvenimą? Pasakodami istorijas, stengiamės atsakyti į šiuos klausimus. Faludžo atvejis nebedomina žiniasklaidos, nes didysis karas čia pasibaigė. Kas domina mus šiame virtualios realybės projekte, kad nuslopus didžiosioms kovoms, karas iš tiesų nesibaigia. Jis tęsiasi dar ilgai, kadangi prisiminimai niekur nedingsta. Išlieka ir karo padariniai – minos, sprogmenys ir taip toliau. Žmonės karą ilgai nešiojasi savo mintyse.
– Galbūt nešiojatės ir jūs? Po įvairių projektų ir patirčių…
– Taip, žinoma. Tam tikra prasme ir aš su tuo dorojuosi. Tačiau esu privilegijuotasis. Aš tik atvykstu į tuos regionus ir išvažiuoju, mano šeima ten negyvena. Tų kraštų gyventojai lieka ten, jie susiduria su įvairiomis grėsmėmis. Jie neturi gražaus europietiško paso, leidžiančio po poros savaičių ar mėnesių keliauti kitur.
– Viename interviu minėjote, kad atvykus į Iraką nebuvo sunku rasti savo patirtimi galinčių pasidalyti žmonių. Kaip radote Ahmaiedą ir kodėl pasirinkote būtent jo istoriją?
– Vienas pirmųjų sutiktų žmonių buvo moteris, kurios dukra ir marti žuvo, kai ieškojo malkų. Tai nutiko dvi savaitės prieš mums atvykstant, tad iškart supratome, kad ją filmuoti per anksti, ši istorija pernelyg šviežia. Reikia žinoti, kada turi palikti žmogų ramybėje, nes jam su tavimi kalbėtis yra tiesiog per sunku. Taip pat kalbėjome su daugybe vaikų ir paauglių, kurie neteko artimųjų arba dėl sprogimų patyrė sunkių fizinių traumų. Su tokiais žmonėmis dirbti nebūtų buvę išmintinga. Ahmaeido istoriją pirmiausia išgirdome Faludžos policijos nuovadoje. Jis buvo labai atviras ir noriai sutiko kalbėti, atrodė emociškai stabilus. Pasak jo, žiniasklaidoje dažnai girdime istorijas, kuriose arabai vyrai yra nusikaltėliai, o moterys – jų aukos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkome jį – norėjome parodyti kitokią perspektyvą.
– Kodėl, Jūsų nuomone, šių dienų kontekste kūrėjams svarbu mokytis būtent tokios raiškos formos – virtualios realybės?
– Virtuali realybė dažnai naudojama kompiuteriniuose žaidimuose, bet matau daug nepanaudoto potencialo. Tokiu būdu galima pasakoti istorijas, pasitelkti dokumentikos žanrą. Ši forma leidžia žmonėms nusikelti į kitą vietą, tarpusavyje dalytis savo perspektyvomis. Pavyzdžiui, projektą „Namai po karo“ parodėme Jungtinių Tautų Organizacijoje – dukart Ženevoje ir kartą Niujorke. Tai išbandę diplomatai politinę regiono problematiką išmano puikiai – žino visus skaičius, kokios teritorijos užminuotos ir taip toliau. Tačiau įprastai jie neturi galimybės sutikti vietinių žmonių. Tokiose situacijoje skleidžiasi virtualios realybės privalumai.
– Gal galėtumėte paprastai paaiškinti, kokius metodus pasitelkėte, kurdami „Namus po karo“?
– Naudojome keletą skirtingų metodų. Pirmiausia, 360 laipsnių video, paprastai tariant, naudojome video kamerą, kuri filmuoja visomis kryptimis. Taip pat pasitelkėme techniką, vadinamą fotogrametrija, kas labai supaprastinus reiškia, kad padarėme daugybę aplinkos nuotraukų, kad galėtume tą vietą atkurti 3D formatu. Tai leidžia virtualioje aplinkoje vaikščioti toje erdvėje. Kad sukurtume virtualius personažus, žmones filmavome stereo kamera žaliame ekrane, vėliau juos perkėlėme į užfiksuotas vietas.
– Šis procesas atrodo labai techninis. Koks balansas šiame projekte tarp emocinės ir informacinės bei techninės pusių?
– Tai labai priklauso nuo auditorijos. Kurdami „Namus po karo“, žinojome, kad norėsime projektą parodyti ir diplomatams, kurių dauguma – vyresni nei 50-ies vyrai, kurie nebūtinai domisi technologijomis. Tad nuo pat pradžių nutarėme, kad techniniai dalykai neturi kliudyti istorijos tėkmei. Todėl nebūtina daug žinoti apie technologijas, kad gautum visavertės patirties. O kalbant iš virtualios realybės kūrėjo perspektyvos, tai yra komandinis darbas, todėl reikia daugybės skirtingų ekspertų, dirbančių drauge. Pavyzdžiui, dokumentinio kino kūrėjai šiais laikais gali patys griebti kamerą ir vieni sukurti ką nors nuostabaus. Virtualios realybės procesas panašus nebent į trečiojo dešimtmečio kiną, kai taip pat reikėjo didelės komandos sukurti filmą.
– Kalbėjome apie virtualios realybės privalumu. Tačiau ko, jūsų manymu, stokojama? Ką, pavyzdžiui, gali pasiūlyti dokumentinis kinas ar kitos meno formos, o virtuali realybė negali?
– Virtualios realybės kūrėjo bendruomenė dar nėra perpratusi visų šios formos subtilybių: kaip išnaudoti technologijas, pasakoti istorijas. Nėra sukurta gramatika. Kol kas klaidžiojame tamsoje – kartais atrandame ką nors, kas veikia, kitąkart suprantame, kas neveikia. Mums dar labai toli iki patirčių, kurias suteikia filmai. Kino kūrėjai puikiai žino, kas veiksminga, o kas ne, egzistuoja patikrintos taisyklės, kurios galioja jau šimtą metų. Virtuali realybė dar yra kūdikystės etape, todėl keliaujame kūdikio žingsneliais.
Plačiau – laidos įraše nuo 9:55 min.
