Kultūra

2019.10.26 19:36

Keleivis Ryčio Zemkausko automobilyje: lietuviai dabar laisvi, turbūt aš prie to prisidėjau

Kotryna Lingienė, „Kaunas pilnas kultūros“ 2019.10.26 19:36

Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje komendanto valandą vyrams, kad moterys galėtų saugiai jaustis gatvėse – ir pasijuto? Ar kai eismą reguliuoti pakvietė mimus – ir tai suveikė?

Bogota vis dar nėra pats patogiausias gyventi miestas pasaulyje, bet tai, kad prie geresnio sugyvenimo jame prisidėjo lietuvis, lietuvių emigrantų sūnus, įkvepia. Kai ką gal įkvėpė ir mokslininko drąsa parodyti nuogą užpakalį universiteto auditorijai, o ir televizijos žiūrovams.

Žinoma, tai buvo simbolis. Simboliai padeda susikalbėti. Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas – toks pilnas Kolumbijos prezidentu taip ir netapusio herojaus vardas. Jo mama – Nijolė Šivickas – ypatinga menininkė. „Dirbu su moliu“, – ne kartą ji sako kamerai, už kurios stovi italas Sandro Bozzolo. Ir dar sako, kad Antanas irgi moka dirbti (Nijolei darbas – būtinai rankomis) viską, tik ne lyginti. Na, drabužių gal ir nemoka, bet svietą?

Filmo „Nijolė“ istorija prasidėjo Kaune – ne, čia negimė nei Antano mama, nei tėvas. Čia pagal „Erasmus“ programą atvyko studijuoti Sandro. „Lygiai prieš trylika metų šiandien, rugsėjo 23-iąją“, – sėdėdamas prieš auditoriją sausakimšoje laikinojoje „Romuvos“ kino salėje sako režisierius.

Jam tai pirmasis tokios apimties darbas, filmuotas ir Kolumbijoje, ir Lietuvoje. Apie Antano šeimą jis sužinojo atsitiktinai, ieškodamas įdomių istorijų. Rado ne tik istoriją, bet ir… naują šeimą. Su Nijole Bogotoje gyveno, leido jai prisijaukinti kamerą taip, kad šios nejaustų. Normalu, kad būnant garsaus politiko mama nuo objektyvų pavargsti.

Vos baigus filmą ir parodžius jį pagrindinei herojei, pernai Nijolė mirė. Ji palaidota Bogotoje. Filme kapinių – lietuviškų ir kolumbietiškų – scenų tikrai yra. Bet daug daugiau to jokiomis technologijomis nepagaunamo mamos ir sūnaus ryšio, stipresnio už rankos paspaudimą, gilesnio už žvilgsnį.

Atrodo, nemaža dalis „Nijolę“ žiūrėjusių mamų filme pamatė save. Gal dėl to taip spaudė rankas Antanui ir dėkojo už meilę, šilumą, buvimą. Visą savaitę bendravęs su žiūrovais visoje Lietuvoje, tądien dar atlaikęs susitikimą „Kaunas 2022“ biure, prieš seansą Antanas atrodė pavargęs.

Mėnesį medžiojusi interviu (jau buvome susiskambinę su Sandro Bogotoje, bet, bet, bet), maniau, kad nebeturiu jokių šansų, nors filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė („Just a moment“) labai stengėsi man padėti. Proga radosi Ryčio Zemkausko automobilyje, pro stiklus vis dar mojuojant žiūrovėms. Buvo jauku.

– Kaip jūs sapnuojate? Lietuviškai ar ispaniškai?

– Man atrodo, kad abiem kalbom. Daugiau vis tiek ispaniškai. Prieš pirmą kelionę į Lietuvą sapnuodavau ją. Iš knygų, iš atsiųstų nuotraukų. Tos nuotraukos būdavo nekokios kokybės rusų laikais. Būdavo toks ritualas – rašyti laiškus seneliams. Mes parašom juodraštį, motina sukoreguoja, perrašom ir siunčiam paštu.

– Niekada nekilo klausimas, ar viskas, ką jums sako mama, yra teisybė? Visada ja pasitikėjot šimtu procentų?

– Ji mokėjo taip stipriai privilegijuoti vaikų perspektyvą, kad jei ką nors slėpdavo, tai dėl mūsų gero. Jai būdavo aišku, kad turi būti taip ir taip. Ji neplepėjo. Kalbėdavo labai rimtai. Pasikalbėjimo rimtume buvo dalis mūsų gero sugyvenimo.

– Žiūrint filmą man įstrigo scena, kurioje jūs atvažiuojate pas tėčio giminaičius Lietuvoje. Jie labai džiaugėsi jus su mama matydami, glėbesčiavo, grojo armonika, vaišino. Net verbą degino. Jūs abu ten atrodote gana sutrikę, gal net išsigandę.

– Buvo labai stiprios emocijos. Net Nijolė verkė, kas yra labai reta. Tai parodyta filme. Emocijos yra svarbus, nors pavojingas dalykas. Žmogus gali apsirikti su emocijomis. Bet be jų gyventi yra neįmanoma. Tai reikštų prarasti gyvenimo spalvas.

– Jus neretai pristato kaip ekscentrišką asmenybę, skandalistą. Mamą – kaip sudėtingą asmenybę. Man kaip tik filme jūs pasirodėt labai paprasti, tiesūs ir aiškūs.

– Jo, labai daug žmonių sako: „Aš jaučiu, kad aš suprantu tave.“ Aš tikiu, kad kiekvienas kolumbietis save mato kaip žmogų, kuris gali su manimi kalbėtis, iš mano patirčių pasimokyti. Tiesioginė komunikacija yra pats svarbiausias dalykas, kai nori diriguoti žmones. Ar galima taip sakyti – diriguoti? Ar reikia sakyti „valdyti“?

– Ar filmo režisierius Sandro per tuos kelerius metus tapo jūsų šeimos nariu?

– Galima taip sakyti. Teisingai. Tas santykis išsivystė neįtikėtinai. Aš dar kartais prabundu ir galvoju, kas čia įvyko. Gražus suartėjimas vos per keletą metų.

– Kaip manote, kodėl lietuviai taip šiltai priima šitą filmą ir jus patį? Nenori paleisti, fotografuojasi. Mes juk jus pažįstam tik iš žiniasklaidos. Nebuvote politiku Lietuvoje.

– Gal tai kaip tik ir padeda, kad aš neturiu čia interesų. Lietuviai dabar laisvi. Jie išsilaisvino ne tik kaip kraštas, su konstitucija ir taip toliau, bet ir nuo kaltės ir gėdos jausmo. Turbūt aš prie to prisidėjau kažkiek. Nebūtinai lietuviai eina ta pačia linkme kaip aš, bet jie mato kažką bendra.

Lietuvoje yra tokia grupė – „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Man ta muzika labai labai patiko. Apie juos sužinojau iš kolumbiečių. Geras ratas apsisuko. Ilgai jų klausiau ir kitus raginau klausytis. „Į Venesuelą“ – gražiai sukurta.

– Jūsų mama filme sakė kažką panašaus į tai, kad nemėgsta būti tarp žmonių. Kaip manot, ar tai jai galėjo padėti išsaugoti lietuvybę?

– Jo, turbūt, toks jos buvo supratimas. Bet ji tikėjo, kad žmogų gali saugoti jo kraštas. Nežinau, kiek kartų kolumbiečiai man yra padėję, net išgelbėję gyvenimą. Esu tikras, kad lietuviai irgi padėjo, kad mano motina pragyventų tuo metu, kai liko be vyro. Daug dalykų nežinom. Bet žmogus gali sulaukti pagalbos iš ten, iš kur niekada nesitikėtų.

– O Nijolė niekada negalvojo grįžti gyventi į Lietuvą? Arba jūs pats?

– Ji keletą kartų buvo atvažiavusi. Aš pats jau esu labai toli, ir profesine prasme. Vienu metu svajojau čia dėstyti, bet buvo toks ginčas – Kaune ar Vilniuje. Jaučiausi tarp dviejų ugnių. Bet...

Toks lietuvis kadaise man yra pasakęs: jei nori tyrinėti, važiuok į tyrimų centrus. Į Londoną, Paryžių, Bostoną. Bet jei pasilieki čia – jis turėjo omenyje Kolumbiją – tai turi kažką padaryti dėl šito krašto. Matote, kai kurie lietuviai buvo didesni Kolumbijos patriotai negu patys kolumbiečiai.

Filmo „Nijolė“ pasaulinė premjera įvyko pernai 61-ajame tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Aplankiusi gimtinę, „Nijolė“ keliauja toliau. Kolumbijoje „Nijolės“ laukia premjera tarptautiniame dokumentikos festivalyje Bogotoje. Bus anšlagas – dukart miesto meras mylimas iki šiol.