Kultūra

2019.10.25 21:59

Ukrainos režisierė ir filmas apie futbolininkę: kai kurioms merginoms šis sportas – išsigelbėjimas

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.25 21:59

„Nežinau tikslios statistikos, bet žinau, kad merginos, kurios žaidžia futbolą, labai dažnai ateina iš neturtingų šeimų. Jos nežino, kur joms eiti, jų tėvai neturi pinigų jų mokslams. Joms futbolas – išsigelbėjimas. Trenerė padeda rengtis egzaminams ir įstoti į universitetus“, – LRT KLASIKAI sako režisierė Alisa Kovalenko.

Ukrainos dokumentinių filmų režisierė Alisa Kovalenko studijavo Kijevo Karpenko-Kary teatro ir kino universitete bei Andrzejaus Wajdos kino mokykloje Varšuvoje. Jos dokumentinis filmas „Alisa karo lauke“ (2016 m.), nagrinėjantis problemišką pasirinkimą – įsitraukti į politinį konfliktą ar likti stebėtoju per kameros lęšį, buvo apdovanotas ir rodytas daugiau nei 60 festivalių. Festivalyje „Nepatogiame kine“ pristatytas naujausias režisierės ilgo metro filmas „Rungtynės namuose“ (2018 m.) – dokumentinė juosta, pasakojanti jaunos ir talentingos moters futbolininkės istoriją.

– Kiek suprantu, pirmiausia planavote kurti filmą apie moterų futbolą, ir tik tada radote pagrindinę filmo veikėją Aliną?

– Istorija ne visai tokia. Mano diplominis darbas buvo apie mano seserį, kuri žaidė futbolą. Ji jau baigė futbolininkės karjerą. Labai norėjosi surasti tokią pačią heroję, kokia buvo mano sesuo prieš dvidešimt metų, kai dar žaidė futbolą. Po pirmojo filmo – „Alisa karo lauke“ – buvo svarbu atitolti nuo tos tematikos. Prisiminiau, kad norėjau sukurti filmą apie stiprią asmenybę, apie sudėtingo likimo moterį futbolininkę. Susitikau su Kijevo moterų komandos trenere, ji papasakojo apie Aliną. Taip supratau, kad suradau filmo heroję.

– Moterų futbolas Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas?

– Taip, buvo toks laikotarpis, kai tai buvo draudžiama, argumentuojant, kad tai nesveika moterų sveikatai. Kai panaikino šį draudimą, moterų futbolas pasidarė labai populiarus ir devintajame dešimtmetyje jis tiesiog sužydėjo – susikūrė labai daug moterų komandų. Mano sesuo kaip tik tada pradėjo žaisti futbolą, žaidė visos Sovietų Sąjungos jaunimo lygoje. Papasakosiu įdomią istorija apie komandą „Legenda“.

„Legenda“ – tai labai prabangaus audinio pavadinimas. Tą futbolo komandą subūrė fabriko, kuriame gaminamas toks audinys, darbuotojos. Laikui bėgant buvo sudėtinga suderinti darbą audinių fabrike ir futbolą, todėl moterys paliko darbą fabrike ir tapo profesionaliomis futbolo žaidėjomis. Deja, prieš dvejus metus komanda iširo, nes neturėjo finansavimo. Tai buvo ilgiausiai gyvavusi moterų futbolo komanda Ukrainoje.

– Koks dabar požiūris į moterų futbolą Ukrainoje?

– Padėtis labai liūdna, nes daugelis komandų neturi finansavimo ir tik kelios komandos gauna pakankamus atlyginimus. Alinos komandoje taip pat buvo mėnesių, kai žaidėjos negaudavo atlyginimų. Mane sužavėjo tai, kad žaidėjoms, kurios kartais turėdavo net susirasti kitus darbus, kad galėtų žaisti, futbolas – daugiau nei sportas. Tai tapo svarbiu filmo elementu. Kita vertus, matau pozityvius pokyčius: Ukrainoje televizija pradeda transliuoti Moterų lygos rungtynes. Anksčiau moterų futbolo netransliuodavo, niekas nieko nežinojo apie moterų futbolą, nebent tik didžiausi sirgaliai. Taip pat pastebiu, kad dabar futbolą dažniau renkasi merginos iš turtingesnių šeimų.

– Ar Alina lengvai sutiko įsileisti į šeimą?

– Neįtikėtinai lengvai sutiko, bet manau, kad nesuprato, kas jos laukia. Ji nesitikėjo, kad visas procesas truks taip ilgai, kartu praleidome daug laiko – ko ir reikalauja dokumentinis kinas. Galiausiai Alina suprato mano darbo metodą, kad man svarbu kartais net nakvoti jų namuose, pagyventi su jais – kad įsijausčiau į jų gyvenimo būdą. Kai sukūrėme trumpą šio filmo versiją, o Alina pamatė, koks bus rezultatas – tai irgi padėjo darbo procesui.

– Filme matyti, kad šeimos nariai labai natūraliai elgiasi prie jūsų, tarsi jūsų ir nepastebi.

– Pradžioje vaikai dar maivydavosi prieš kamerą – juokaudavo, dainuodavo. Tačiau mes susigyvenome, į mane nekreipė dėmesio. Alinos brolis Renatas netgi nešiodavo man stovą. O su Alinos močiute užmezgėme ypatingą ryšį – daug laiko praleidome balkone rūkydamos, močiutė man išsikalbėdavo, buvau lyg jos psichoterapeutė, kuri klausydavosi jos ir ją filmuodavo. Močiutė beveik nemato, jai – katarakta. Nebeišeina iš namų, jai sunku vaikščioti, todėl jai buvau kaip šviežio oro gūsis. Montuodami turėjome netgi tokią seriją, pavadintą „Pokalbiai su močiute“. Alina nuo pat pradžių mane sužavėjo, ji nuo pat pirmų kadrų buvo labai atvira ir nuoširdi. Prisimenu kaip ketvirtą filmavimų dieną persirengimo kambaryje filmavau visą komandą, o jos persirenginėjo nuogos ir nekreipė į mane dėmesio.

– Filmo dramaturgija rašėsi pati: filmo viduryje mirė Alinos mama ir tai tapo lūžio tašku, kai Alinai tenka rinktis – žaisti futbolą ar auginti brolį ir sesę.

– Kai pradėjau kurti šį filmą, ketinau pasakoti apie moterų futbolo subkultūrą. Per Aliną ketinau papasakoti ir jos komandos draugių istorijas. Tačiau mamos mirties momentas viską pakeitė – supratau, kad dramaturgija man nebeleidžia kurti tokio filmo, kokį ketinau. Pasikeitė net ir filmo žanras – tai tapo socialine drama. Nors turėjau daug filmuotos medžiagos apie Alinos drauges, ta medžiaga visiškai netiko prie pasikeitusio siužeto. Alina apie pusmetį nežaidė futbolo, ji išgyveno labai sunkų laikotarpį. Norėjau jį parodyti.

– Kaip dabar sekasi Alinai, po filmo?

– Ji pakeitė komandą, kurią matome filme ir kurioje ji daug metų žaidė. Kiti dalykai nelabai pasikeitė, vaikų tėvas vaikais nesirūpina, ji gyvena su šeima. Filme tai nebuvo parodyta, nes nenorėjau filmo pernelyg apkrauti negatyviomis emocijomis, Alinos šeima buvo labai įsiskolinusi už butą. Dabar didelė dalis tų skolų sumokėtos, aš irgi prisidėjau. Gyvenimas ir dabar nėra rožėmis klotas, bet manau, kad Alina išgyveno sunkiausią gyvenimo periodą. Ji viduje yra tikra kovotoja, todėl tikrai turi stiprybės susitvarkyti su tomis problemomis.

– Filme pastebėjau, kad nors žmonės gyvena žemiau skurdo ribos, jie vis tiek išlieka patriotiški.

– Niekada nesusimąsčiau apie tai. Turbūt dabar mūsų bendruomenėje įvairiuose sluoksniuose patriotizmas pasidarė norma.

– Ar daug Ukrainoje tokių šeimų kaip Alinos, kuriems sunku išgyventi?

– Taip, tokių šeimų daug. Nežinau tikslios statistikos, bet žinau, kad merginos, kurios žaidžia futbolą, labai dažnai ateina iš tokių šeimų. Trenerė, kurią rodome filme, labai daug padeda merginoms. Jos nežino, kur joms eiti, jų tėvai neturi pinigų jų mokslams. Joms futbolas – išsigelbėjimas. Trenerė padeda rengtis egzaminams ir įstoti į universitetus. O rajone, kuriame gyvena Alina, labai daug tokių šeimų ir tokių liūdnų istorijų.

Pokalbį vertė Daiva Gylytė.