Kultūra

2019.10.23 16:36

Režisierė Ruken Tekes: milijonai kurdų pavargę, o realybė – tiesiog alinanti

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.23 16:36

„Milijonai kurdų yra pavargę nuo politinio nestabilumo. Tiesiog norime gyventi ramybėje – su visais, nesvarbu, kurioje valstybėje esame. Realybė itin alinanti – vienas dalykas baigiasi, kitas prasideda“, – LRT KLASIKAI sako kurdų kilmės Turkijoje gyvenanti režisierė ir žmogaus teisių ekspertė Ruken Tekes. Festivalyje „Nepatogus kinas“ ji pristatė dokumentinį filmą „Eteris“, kuris pelnė festivalio žiuri specialaus paminėjimo prizą.

Režisierė leidžiasi į 21 dienos kelionę aplink Chasankeifą, 12 000 metų istoriją menančią gyvenvietę, įsikūrusią šalia Tigro upės pietryčių Turkijoje. Šiai gyvenvietei iškilo egzistencinė grėsmė – 2006 m. Turkijos valdžia, nekreipdama dėmesio į vietinių gyventojų protestus, upėje pradėjo statyti didžiulę užtvanką ir bet kurią akimirką visas miestas ir aplinkinė teritorija gali atsidurti po vandeniu.

– Lietuvoje, „Nepatogaus kino“ festivalyje pristatote savo pirmą pilnametražį filmą „Eteris“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Koks tai elementas ir kokia jo svarba?

– Eteris – hipotetinis, penktasis elementas. Manoma, kad jis yra pagrindinis elementas, kitus keturis – orą, ugnį, žemę, vandenį – paverčiantis materija. Eteris yra kaip siela –jos negalime paliesti, užuosti ar pamatyti, tačiau be jos kiti elementai vargu ar galėtų virsti materija. Kadaise jis buvo laikomas penktuoju elementu, bet vėliau pašalintas iš šio sąrašo, nes buvo labai hipotetinis, nepajuntamas. Filmui daviau tokį pavadinimą, nes šiame kūrinyje bandau perteikti vietos dvasią. Tai kelionė per orą, ugnį, žemę ir vandenį. Kad pajaustum eterį, turi keliauti per kitus keturis, labiau žmogaus juntamus elementus.

– Įamžinote 21 dieną trunkančią kelionę per 12 tūkst. metų istoriją turinčią gyvenvietę. Kokius šios turtingos istorijos gabalėlius surinkote per kelionę?

– Esu kilusi iš to regiono – Pietryčių Turkijos, kurdų regiono. Paskutinius 9–10 metų nuolat lankiausi Chasankeifo gyvenvietėje ir aplink ją. Tai milžiniška teritorija, tad kaskart ten atvykusi susidurdavau su vis kitokia patirtimi. Vykau ten filmuoti be jokio plano ir išankstinių lūkesčių, nes negali suplanuoti, kaip fiksuosi krašto dvasią.

Tai buvo įdomus eksperimentas – pasiduoti natūraliai vietos tėkmei, leisti kraštui pačiam rodyti savo turtus. Tad mane pasitiko daugybė staigmenų. Išmokau leistis per kraštą netrikdydama jo ritmo, nesikišdama. Tai leido kitaip pamatyti vietos turtingumą.

– Šiame filme nematome jūsų, nėra ir dialogų. Kodėl pasirinkote tokią išraiškos formą?

– Iš dalies aš esu tame filme, žiūrovas viską mato mano akimis. Nereikia manęs matyti ar girdėti, kad pajustum istoriją. Tai daug stipriau nei mano kalbėjimas ar atvaizdas. Be to, kai kuri filmą apie vietos dvasią, nėra apie ką kalbėti, reikia ją perteikti per jusles. Turime pekias jusles, bet filme galime panaudoti tik dvi – regą ir klausą. Kalbant ar pridėjus papildomos informacijos, vietos dvasia mirs, o pats filmas virs labai protiniu.

Nuo pat akimirkos, kai pradėjau mąstyti apie šį filmą, žinojau, kad manęs nedomina klasikinis formatas su daugybe dialogų. Nenorėjau pamokslauti žiūrovui ar rodyti pirštu, į ką turi atkreipti dėmesį. Mano siekis buvo padėti žmogui pajausti, bet nežadinti jausmų per prievartą. Jei žiūrovas atviras įvairiai patirčiai, jis pajaus to krašto dvasią ir be mano paaiškinimų.

Nuo pat pradžių žinojau, kad nefilmuosiu jokių interviu, net jei ir bus šnekų, jos nebus dėmesio centre. Norėjau, kad garsai būtų universalūs. Upės tekėjimas, gyvūnų ir žmonių skleidžiami garsai – nesvarbu, kokia mūsų biografija, vis tiek visa tai suprantame ir pajuntame. Pavyzdžiui, filme girdime du žmones kalbant, bet ne taip, kaip esame įpratę. Šie žmonės – kurčnebyliai, jie dalijasi savo istorija, tačiau ją išreiškia labai primityviais garsais. Girdime ir aviganius, kalbančius su gyvuliais, skleidžiančius keistus, universalius garsus.

– Vienas iš įvykių, paskatinusių Jus kurti šį filmą, buvo Turkijos valdžios sprendimas Tigro upėje statyti užtvanką. Sakote, kad tai yra politinis sprendimas, kurį bandoma pridengti gražiais ketinimais. Kodėl?

– 12 tūkst. metų istoriją turinti vieta negali būti sunaikinta hidroelektrinės užtvankos, kuri tieks elektrą tik 50 metų. Tai nelogiška. Jeigu šiek tiek pasidomėtume, paaiškėtų, kad tai ne naujas projektas, jis iš tiesų prasidėjo prieš 40 metų. Tačiau niekaip nepavyko rasti finansavimo, todėl prisijungusios šalys nutraukė bendradarbiavimą. Be to, jos suprato, kokia svarbi gyvenvietė. Bet prieš 12–13 metų Turkijos valdžia rado lėšų ir dabar pati finansuoja šį projektą.

Pietryčių Turkijoje Tigro upė yra pagrindinis vandens šaltinis, tad, pastačius užtvanką, galima apriboti vandens tiekimą – pačios valstybės gyventojams, ne kaimyninėms šalims. Tai suteikia milžiniškos politinės galios regione. Tad tai nėra ekonominis sprendimas, net jei ir sakoma, kad šis 50 metų truksiantis elektros tiekimas paskatins ūkininkavimą regione. Nesvarbu, ar kalbame apie Chasankeifą, Amazonę, Afrikos kraštus ar bet kokią kitą pasaulio vietą. Visur susiduriame su ta pačia problema – valdžia, prisidengdama gražiais tikslais, priima politinius ir ekonominius sprendimus, taip naikindama gamtą, istoriją, bendrą kultūros paveldą.

Tad šios gyvenvietės situacija nėra nauja, matome įvairias problemos variacijas visame pasaulyje. Faktas, kad esu kurdė, nereiškia, jog matau šią situaciją kitaip nei kiti. Ne aš viena išryškinu projekto absurdiškumą ir neteisybę, daugybė mokslininkų, antropologų, istorikų ir žurnalistų sako tą patį, todėl Turkijoje ir visame pasaulyje susiformavę judėjimai, raginantys stabdyti projektą. Deja, vandens lygis regione pradėjo kilti nuo šių metų birželio, tad nieko pakeisti nepavyko.

– Vienas iš lietuvių kino kritikų, aprašydamas jūsų filmą, pavadino jį „kinematografine kova“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu ir ar tikite, kad jūsų filmas iš tiesų gali pakeisti situaciją?

– Tai kitoks pasipriešinimo ir maišto prieš ką nors būdas. Džiaugiuosi, kad šis žmogus pastebėjo, jog nebandau tiesiog akcentuoti vietos grožio, bet tai yra politinis filmas. Filmas keliauja po visą pasaulį, tad jį pamato ir žiūrovai, kurie nieko nenutuokė apie problemą ir nė neketino domėtis. Kartais po peržiūrų, per klausimų-atsakymų sesijas, tenka išgirsti, kad žmonės nori kaip nors padėti. Jie ima klausinėti: ką mes galime padaryti? Toks grįžtamasis ryšys yra nuostabus. Tad iš tiesų šia prasme mano filmas keičia situaciją, jis padeda didinti žmonių sąmoningumą ir informuoja juos. Bet ar filmas sustabdys Turkijos projektą? Ne.

– Tad manote, kad tos gyvenvietės likimas nėra laimingas?

– Atrodo, ne. Vandens lygis jau dabar kyla. Tačiau niekada negali žinoti. Valdžia gali bet kada sustoti, kol nepadaryta neatitaisomos žalos. Bet ji laikosi griežtos pozicijos. Nepaisant to, kovosime iki galo.

– Ne taip seniai sužinojome apie Turkijos operaciją Šiaurės Sirijoje. Kaip jūs regite šį metų metus besitęsiantį konfliktą? Kokia jūsų perspektyva, kaip žmogaus teisių aktyvistės ir kurdės?

– Kaip kurdė, aš esu labai pavargusi. Milijonai kurdų yra pavargę nuo politinio nestabilumo. Tiesiog norime gyventi ramybėje – su visais, nesvarbu, kurioje valstybėje esame. Realybė itin alinanti – vienas dalykas baigiasi, kitas prasideda. O kaip žmogaus teisių aktyvistė, galiu pasakyti, kad niekas šioje situacijoje nėra priimtina. Man labai liūdna, kad net šiais laikais, po daugybės politinių diskusijų su Turkijos valdžia, siekiant galiausiai įtvirtinti taiką, esame Visiškai nepasistūmėję. Situacija Sirijoje paveiks ne tik ją, jau matome padarinius ir Turkijoje. Manau, sunkios dienos dar tik priešaky, tiek Turkijoje, tiek Sirijoje ar Irake.

Tikiuosi, greitu metu, padedant daugybei kitų politinių dalyvių, pavyks rasti sutarimą ir visa tai baigsis. Regionas nualintas invazijų, karų, priverstinės migracijos. Vos per keletą dienų apie tris šimtus tūkstančių žmonių turėjo palikti namus. Ir vėl. Klausiausi įvairių interviu ir teko išgirsti: tiesiog leiskite pagaliau numirti, taip bus lengviau. Štai kokie žmonės pervargę. Tai siaubinga. Galvodama apie šią situaciją, visada prisimenu vaikus, senolius ir moteris. Jie labiausiai kankinasi. Bet baisiausia, kad nelabai ką galime padaryti.

Šią akimirką niekaip nepakeisime situacijos. Politiniai sprendimai yra priimti ir visa tai tęsiasi. Turkijoje net negalime sakyti, kad tai karas ar invazija, Uždrausta taip kalbėti, nes laikoma valstybės įžeidimu, o už tai baudžiama.


Ryto allegro. Aktorius, režisierius Paulius Markevičius: noriu, kad teatras mane apgautų