Pasikalbėti su rašytoju Herkumi Kunčiumi susitikome Vilniuje, kuriame jis gyvena jau beveik 40 metų ir kurį šiandien vadina savo namais. Tačiau prozininko ir dramaturgo mokyklos laikai prabėgo Kaune. Tiek Vilnius, tiek Kaunas ir dar ne vienas kitas miestas H. Kunčiaus kūryboje užima svarbią vietą. Kalbant apie urbanistines erdves, rašytojas primena: „Miestas – tai visų pirma jame gyvenantys žmonės.“
Kad ir kokia būtų vieta, jos charakterį neabejotinai formuoja žmonių pasakojimai, o H. Kunčiaus kūrybą (pavyzdžiui, romaną „Dervišas iš Kauno“) dažnai norisi pavadinti miesto istorijomis. Su rašytoju kalbėjomės apie miestus, istoriją ir kasdienybę.
Įkvėpimas – sąlyginis dalykas
– Kokia yra Jūsų kaip rašytojo dienotvarkė?
– Mano dienotvarkė prasideda anksti ryte – keliuosi apie 6 valandą. Tada išgeriu puodelį kavos, surūkau cigaretę ir sėdu prie kompiuterio. Dirbdamas niekada negeriu vyno ar kitokių stimuliuojančių gėrimų. Rašymas dažniausiai tęsiasi iki 14–16 valandos, o per šį laiką atsiranda maždaug du ar trys puslapiai.
Bėda atsitinka tada, kai tą pačią dieną pradedi taisyti tekstą ir jo nebesupranti.
Bėda atsitinka tada, kai tą pačią dieną pradedi taisyti tekstą ir jo nebesupranti. Todėl kartais reikia nuo kompiuterio bėgti greičiau ir užsiimti visai kitais reikalais. Antroje dienos pusėje pradedu mąstyti, ką rašysiu kitą dieną, ir susidėlioju planą.
Tolesnis etapas yra knygos redagavimas, kai tenka daug ką išmesti. Yra autorių, kuriems savimeilė trukdo išbraukti teksto dalis, nes kiekvienas žodis atrodo genialus ir kertinis. Vis dėlto kiekvienam rašytojui šiuo momentu tenka nugalėti save ir pažiūrėjus kritiškai susitvarkyti tekste.
– Minėjote, kad vakarais nerašote. Tačiau žmonių sąmonėje vis dar išlikęs romantiškas įkvėpimo pagauto rašytojo, kuriančio per naktis, įvaizdis. Ar anksčiau Jums teko išgyventi šį scenarijų?
– Tai, ko gero, išliko nuo romantizmo laikų, kai rašytojai buvo vaizduojami mąslūs, su vyno taure rankoje. Mano visi tekstai parašyti dienos metu, kai galva yra šviesi. Jeigu pabandau parašyti vakare, visa tai tenka išmesti.
Poetai gali dėliotis savo darbą kitaip, tačiau prozininkai gyvena tam tikra rutina, nes privalu rašyti kiekvieną dieną. Jei tarp rašymo atsiranda poros dienų ar savaitės pertrauka, būna labai sunku iš naujo įeiti į kuriamą tekstą, į jį įsigyventi, išlaikyti intonaciją ir panašiai.
– Kaip į šią rutiną įsipina įkvėpimas? Ar išvis laikote jį svarbiu savo darbui, o gal tai tik pernelyg išaukštintas pramanas?
– Išties šiuo dalyku nelabai tikiu. Visada kažkurios darbo dalys pasiseka geriau, kitos prasčiau, bet tai priklauso nuo emocinės, psichinės būsenos bei rūpesčių, kurie gali erzinti ar dirginti.
Manau, įkvėpimas – labai sąlyginis dalykas. Žinoma, galima romantizuoti, kad menininkai jo laukia, bet man tai veikia labiau praktiškai, kai dėlioju kitos dienos darbo planą. Taip pat įkvėpimas reiškiasi tuomet, kai stengiuosi pasakojime perteikti tai, ką esu pasižymėjęs užrašų knygelėje.
Kaip sako mano draugas lenkų rašytojas ir poetas Jacekas Podsiadło, svarbiausia yra gerai išsimiegoti.
– O kokią psichinę būseną laikote tinkamiausia darbui?
– Kaip sako mano draugas lenkų rašytojas ir poetas Jacekas Podsiadło, svarbiausia yra gerai išsimiegoti. Kartais atsitinka taip, kad užsikuria kažkoks vidinis motoras ir net pabaigus dienos darbus mintys apie rašomą tekstą neleidžia ilsėtis, pabėgti nuo to konteksto. Kartais tai net trukdo išsimiegoti – vis skubi užsirašyti idėjas į kitos dienos planą. Tačiau neišsimiegojus ir nepailsėjus darbo kokybė tikrai krinta.
Kurdamas esi laisvas
– Jūsų tekstuose persipina realūs istoriniai faktai ir išgalvoti elementai, tačiau dažniausiai pasakojimus vystote tikrose erdvėse. Kodėl?
– Man svarbi istorija, o ją norisi pririšti prie konkrečios lokacijos. Stengiuosi vietas savo tekstuose sukurti kiek įmanoma realistiškai, remdamasis tam tikrais šaltiniais ir istoriniais faktais, kurie man yra svarbūs, o skaitytojui – atpažįstami. Vėliau, šiose erdvėse vystant siužeto liniją, galiu pakreipti veiksmą netikėta kryptimi. Tai vienas didžiausių rašymo teikiamų džiaugsmų – kurdamas tu esi laisvas.
Vienas didžiausių rašymo teikiamų džiaugsmų – kurdamas esi laisvas.
Literatūra, ko gero, yra viena mažiausiai finansinių sąnaudų reikalaujančių kūrybos sričių, nes fiziškai nepajudėjęs iš vietos gali aprašinėti vieną ar kitą pasaulį, peršokti nuo istorinių momentų iki utopijos ir panašiai. Kine ir teatre tai sukurti daug sunkiau.
– Kodėl savo pasakojimus dažniausiai vystote miesto aplinkoje?
– Pats esu išaugęs šioje aplinkoje ir ne pirma mano šeimos karta gyvena mieste. Kitos aplinkos tiesiog nepažįstu. Miestas man yra savas, artimas, ir noriu tikėti, kad jo gyvenimo specifiką išmanau. Todėl, ar tai būtų Vilnius, ar Kaunas, ar Paryžius, miestas atsiranda mano pasakojimuose.
– Ar istorijos elementų panaudojimas Jums suteikia daugiau kūrybinės laisvės, ar, priešingai, gali šiek tiek suvaržyti?
– Laisvės yra labai daug, nes tu gali istoriją interpretuoti kaip nori. Suvaržymas gali atsirasti nebent iš to, kad pasakojimai turi išlaikyti tam tikrą logiką – tai gali būti absurdo logika, bet ji privalo egzistuoti. Rašytojas turi pagrįsti, kodėl ir kaip atsitinka visi istorijos įvykiai. Vis dėlto kažkokio didelio suvaržymo aš čia neįžvelgiu ir nelabai įsivaizduoju, koks jis galėtų būti.
Man asmeniškai svarbu į įvykius pažvelgti ironiškai ar kitu kampu, o futurologija literatūroje manęs netraukia.
– O ar nekyla noras pabandyti įsivaizduoti ir aprašyti, kas galėtų atsitikti ateityje?
– Istorinius momentus aš įsivaizduoju kaip ateitį, nes tai, kaip juos interpretuosime šiandien, nulems jų įsivaizdavimą bėgant metams.
Savo visuomenėje ir istorijoje turime juodų skylių, kurios yra atviros ir tiesiog šaukiasi, kad apie jas kalbėtume. Man asmeniškai svarbu į įvykius pažvelgti ironiškai ar kitu kampu, o futurologija literatūroje manęs netraukia.
Plaukai ant galvos šiaušiasi
– Kokiems istoriniams pasakojimams, Jūsų akimis, yra skiriama per mažai dėmesio? Kaip pasirenkate, apie kuriuos momentus rašyti?
– Kur tik besi pirštu, ten dėmesio bus per mažai. Taip jau atsitiko, kad lietuviškai rašoma literatūra yra dar jauna, todėl galima pasirinkti praktiškai bet kurį laikotarpį: pagonybės laikus ir Pilėnų susideginimą arba visai neseną Atgimimo laikotarpį, jį tirti ir aprašyti. Laikotarpio pasirinkimas paprasčiausiai yra nulemtas tavo domėjimosi srities bei intencijų – svarbu, ką sieki perteikti savo pasakojimu.
Man asmeniškai svarbus tapatybės klausimas, valdžios ir žmogaus santykis, prievartos problema ir individo lūkesčiai totalitarinės valstybės akivaizdoje. Šias temas galima įsivaizduoti ir analizuoti įvairių laikotarpių kontekste. Vis dėlto toks rašymo būdas reikalauja aktyviai kaupti istorinę medžiagą ir skaityti šaltinius – tiesiog atsisėsti prie stalo ir rašyti neišeitų.
– Jūsų pasakojimuose istorinės asmenybės gali atsidurti visai joms nebūdingame laikotarpyje ir situacijoje. Kodėl Jūsų netenkina istorijos citavimas, o renkatės ją interpretuoti? Ar tai galima laikyti tam tikru dialogo su skaitytoju mezgimu?
– Gyvename postmodernizmo laikotarpiu, kai nemažai faktų yra susipynę suvokėjo sąmonėje. Šiuo pagrindu perkeliu istorinius asmenis į jiems nebūdingą aplinką – žmogus, gyvenęs XVIII amžiuje, gali atsirasti šiandienoje. Manau, kad taip istorinės asmenybės mums gali tapti realesnės nei būdamos savo laiko kontekste.
Taip pat tai gali atrodyti komiškai, nes kiekvienas veikėjas iš savo laiko atsineša specifiškų vertybių ir elgsenos modelį, kuris kitame kontekste atrodo labai keistas, o gali ir taip tikti, kad plaukai ant galvos šiaušiasi. Tai gali būti dialogas su skaitytoju ir su pačiais stereotipais.
Istorija irgi didesne dalimi nėra tiesa – tikros tiesos mes neatrasime.
Antra vertus, visi istoriniai faktai gali būti kvestionuojami, juos vertinant iš skirtingų pusių. Istorija irgi didesne dalimi nėra tiesa – tikros tiesos mes neatrasime. Savo tekstuose tiesiog bandau į istoriją pažiūrėti naujai, galbūt iš kitos perspektyvos bei parodyti kitą tiesą, kuri išspausdinta virsta pasakojimu.
Mažėja skaitančiųjų – ne tragedija
– Ar mąstote apie savo skaitytoją, kai rašote knygas?
– Anksčiau apie skaitytoją galvodavau nedaug, tačiau dabar mano mintys apie tai sukasi vis dažniau. Stengiuosi atsižvelgti, kad nemaža dalis skaitančiųjų yra jaunesnės kartos, todėl pasakojimo elementus tenka paaiškinti, nors tekstui tai nieko neprideda. Taip pat tenka paprastinti sakinius, kad tekstas būtų skaitomas lengviau ir dinamiškiau, nes šiais laikais skaityti yra labai sunku. (Juokiasi.)
Galima pažvelgti į knygynus, kurie šiandien verčiami kavinėmis, o knygos tampa jų dekoracijomis. Taip pat iškalbingi ir sumažėję knygų tiražai. Skaitytojų mažėja ir jų įpročiai yra pakitę.
Žmogus skaitymui gali skirti vis mažiau laiko, o perskaitęs pirmą puslapį ir nesusidomėjęs knygą gali išmesti bei daugiau neprisiliesti ne tik prie jos, bet ir prie kitos. Galima pažvelgti į knygynus, kurie šiandien verčiami kavinėmis, o knygos tampa jų dekoracijomis. Taip pat iškalbingi ir sumažėję knygų tiražai. Skaitytojų mažėja ir jų įpročiai yra pakitę.
Aš to nelaikau tragedija – manau, tai natūralus poslinkis kintančios aplinkos kontekste. Todėl, žinoma, visada galvoju apie skaitytoją, kuriam knyga yra skirta. Visgi mano knygos reikalauja tam tikro konteksto pažinimo, nes be jo negali užsimegzti joks dialogas.
Mėgsta ironišką ir kontroversišką literatūrą
– Nevengiate teksto užaštrinimo, spalvų sutirštinimo. Ar tai neišvengiamas įrankis šiandienos literatūroje, norint prisibelsti iki įspūdžių perpildytos skaitytojo sąmonės?
– Manau, tekstas turi kelti emocijas arba prieštaravimus bei skatinti susimąstyti. Mėgstu literatūrą, kuri yra ironiška ir kontroversiška. Vis dėlto, ar autorius naudos spalvų sutirštinimą, priklauso nuo jo asmenybės bei individualaus požiūrio. Yra daugybė gerų rašytojų, kurie to nedaro, nes jų individualus balsas susiformavo visai kita linkme.
– Kokią įžvelgiate rašytojo funkciją dabartinėje visuomenėje? Ar užtenka saviraiškos, o gal rašytojas privalo užimti edukatoriaus arba provokatoriaus vaidmenį?
– Saviraiška man išvis nėra įdomi. Man aktualu, kokie svarbūs naratyvai gali būti papasakoti. Manau, juos pasakoti yra rašytojo atsakomybė, ypač dabar, gyvenant pasaulyje, kuriame daugybė įtampų ir grėsmių, be to, vyksta istorinės atminties karai. Būtent čia įžvelgiu nišą, kurioje rašytojas turi ką veikti.
Stipriausią ryšį jaučiu su Vilniumi, nes čia gyvenu jau daug metų, todėl šeima, draugai, svarbiausi prisiminimai ir mėgstamos vietos yra čia.
– Gimėte Vilniuje, tačiau mokyklos metus praleidote Kaune, o vėliau sugrįžote gyventi į sostinę. Ar šiuo metu jus sieja koks nors ryšys su Kaunu?
– Ryšys kaip mozaika susidėlioja iš prisiminimų, o jie iš Kauno man išliko dar nuo paauglystės laikų. Iš Kauno buvo kilę mano tėvas ir senelis. Taip pat čia turiu mėgstamą vietą – Santaką, kur visuomet stengiuosi nueiti. Vis dėlto stipriausią ryšį jaučiu su Vilniumi, nes čia gyvenu jau daug metų, todėl šeima, draugai, svarbiausi prisiminimai ir mėgstamos vietos yra čia.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos miestams?
– Puoselėti savo miestietišką kultūrą. Tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek kituose miestuose yra begalė istorijų, kurias aktualizuojant ir pasakojant miestas taps daug spalvingesnis.
Spalio 24 dieną „Paviljone“ vyks H. Kunčiaus naujausio romano „Geležinė Stalino pirštinė“ pristatymas. Drauge su autoriumi knygą pristatys Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. Alvydas Nikžentaitis, renginio vedėjas žurnalistas Rimvydas Valatka.
