Kultūra

2019.10.22 19:52

Pianistė Mūza Rubackytė: ant nuogo smuiko melodijos skanaus padažo neuždėsi

Gerūta Griniūtė, LRT RADIJO laida „Mūza ant peties“, LRT.lt2019.10.22 19:52

Patalpų akustika, kur klausytojas ir garso šaltinis yra toje pačioje patalpoje, apibūdina garso elgseną erdvėje. Muzikos atlikėjai vieningai sutaria, kad akustika – viena svarbiausių gero koncerto sudedamųjų dalių. „Akustiškai sunkiai suvaldoma erdvė, sakyčiau, yra tokia, kurioje viskas liejasi, kur vienas žodis susipina su kitu ar viena muzikinė tonacija susilieja su kita: lyg ant to paties sumuštinio dedama ir silkė, ir uogienė“, – LRT KLASIKAI sako pianistė, muzikos pedagogė, kultūros veikėja, profesorė Mūza Rubackytė.

Magiškasis „pedalas“

Nacionalinė Lietuvos filharmonija yra bene geriausiai skambanti salė šalyje. Kultūros veikėja M. Rubackytė tuo neabejoja ir patikslina, kad čia itin gerai skamba kamerinė muzika, solinio fortepijono garsas. „Galbūt orkestrui galima būtų palinkėti didesnės erdvės, juo labiau jeigu repertuaras reikalauja daugiau mušamųjų ar varinių instrumentų. Taigi, laukiame naujos, kuo greičiau, filharmonijos salės (Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė šiuo metu yra renovuojama – LRT.lt). Vis tik atvažiuojantys muzikantai, man teko išgirsti, sakė norintys išsivežti iš čia viską: instrumentą, salę, publiką – viską“, – gerų žodžių filharmonijos salės skleidžiamai aurai negaili M. Rubackytė.

Pasak muzikos pedagogės, akustika koncertui suteikia atmosferą ir yra vienas svarbiausių komponentų. „Akustika yra ta magiška erdvė, kurioje garso trajektorija tęsis arba nesitęs, kur ištartas žodis ateis iki žmogaus ausies (o ausis, kaip mes sakome, yra širdis) arba nukris atlikėjui po kojomis. Akustikos vaidmuo yra vienas iš svarbiausių, ir tai sakau ne aš, o taip sakė dar graikai, romėnai prieš mūsų erą.

Pianistė įsitikinusi, kad šiuolaikinės uždaros salės negali prilygti graikų amfiteatrams, mat ten skambanti muzika turi puikią akustiką, o gerų salių šiais laikais taip ir neišmokome pastatyti.

„Akustikos vaidmuo yra nepaprastai svarbus. Pianistas atlikėjas, grojantis fortepijonu, gali kažkur sau padėti akustiškai, nes jis turi „magišką“ pedalą, kuriuo galima pratęsti garsą, o šis gali sulieti garsus ir gali duoti akustikos iliuziją. Kiti instrumentai: smuikas, violončelė, balsas – jie yra, jei taip galima pasakyti, nuogi. Negali savęs niekaip pridengti, pagerinti ar kokį uždėti skanų padažą ant savo melodijos. Akustikos vaidmuo mums visiems svarbus, bet ypač – tiems instrumentams, kurie negali nieko padaryti, kai yra bloga akustika“, – vaizdingai akustikos svarbą muzikantams atskleidžia M. Rubackytė.

Kai nėra ką kirpti

Neretai muzikantai, atvykę repetuoti į naują salę, pajaučia, kad ten yra sunkiai suvaldoma erdvė. Kiek tokiu atveju galima sau padėti ir pasireguliuoti tą akustiką? Pianistė sako nesuvaldomą erdvę įsivaizduojanti kaip per daug akustikos turinčią salę.

„Akustiškai sunkiai suvaldoma erdvė, sakyčiau, yra tokia, kurioje viskas liejasi, kur vienas žodis susipina su kitu ar viena muzikinė tonacija susilieja su kita: lyg ant to paties sumuštinio dedama ir silkė, ir uogienė. Tokiu atveju mes tokią akustiką tramdome greičiu. Jeigu tai būtų šnekantis žmogus, tai jis kalbėtų lėčiau. Lygiai taip pat darome ir mes – stengiamės groti lėčiau, lengvesniu štrichu. Žodžiu, dirbame su ta materija, kuri yra labai pripildyta skambesio“, – sudėtingą, tačiau gurmaniškai skambantį muzikantų dialogą su akustika narpliojo profesorė.

„Jei kalbėtume apie erdvę, kurioje yra kilimai, įvairios sugeriančios medžiagos, teatrinę akustiką – kur yra aksominiai krėslai, kuriuose sėdėti labai patogu, tačiau girdėti nieko negirdim. Ir ten besismaugianti dainininkė ant scenos bando kažką mums iš tolo įrodyti ir judesiais, ir kūnu, ir savo vargšu balsu, kurio jinai negali pakeisti. Tai čia jau ne nesuvaldoma, o apgailėtina, ubagiška akustika, su kuria mes jau nieko negalime padaryti. Ten, kur jos per daug, kaip medžiagą, galime nukirpti, o kai nėra, tai nėra“, – vaizdingai pasakoja M. Rubackytė.

Pianistė vis tik randa šiokią tokią išeitį iš tokios keblios padėties. „Ką mes galime minimaliai daryti, tai dainininkui pasisukti į publiką ir nesukti galvos į dešinę, kairę ar užkulisius. O man, kaip solistei pianistei, reikia plojant scenoje ieškoti geriausio taško. Pastūmus instrumentą į tą tašką ir bus išgauta geriausia tos salės akustika“, – muzikiniais receptais dalijasi muzikos pedagogė.

Garsiai grojantis mažas instrumentėlis

Akordeonistas Martynas Levickis yra koncertavęs įvairiausiose scenose. Pasak jo, pasaulyje yra labai mažai salių, kuriose grojant apsąla širdis. „Labai džiaugiausi akustika Mozarteumo mažojoje Vienos salėje, kur teko atlikti solo rečitalį. Ten tikrai buvo tas momentas, kur suvoki, kad žiauriai gera groti ir muzika skamba tiesiog gražiai“, – sako akordeono virtuozas.

M. Levickis sakosi koncertuose nevengiantis įgarsinti akordeoną, mat norintis išgauti geresnę raišką. „Dažnai koncertuoju sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur garsas sklinda puikiai ir malonu ten groti, tačiau raiškos ten truputėlį pritrūksta. Nenuostabu, juk erdvė ten išties didelė, taip pat ir į aukštį – tai bažnytinė erdvė. Ten aš mėgstu įgarsinti akordeoną“, – sako akordeonistas.

Žmonės galvoja, kad akordeonas yra garsiai grojantis muzikos instrumentas, o iš tikrųjų, pašnekovo teigimu, „jis neturi tiek daug to garso, viduje nėra didelio rezonatoriaus, kaip kad, tarkim, smuike. „Atrodo, toks mažas instrumentėlis (smuikas – LRT.lt), bet jis turi tokį kūną, visas tuščiaviduris, tam ir skirtas, kad rezonuotų: stygos, vibravimas atlieptų tame kūne ir skambėtų gražiai, – pasakoja M. Levickis. – O akordeone yra dumplės, tačiau jų kraštuose yra įtaisyti balsai, kurie turi vos porą milimetrų erdvės ten vibruoti ir kažką formuoti. Labai dažnai net ir gerose salėse norisi šiek tiek pagarsinti akordeoną, kad būtų tas rezonavimo efektas.“

Universali salė tinkama niekam

Architektė, akustikos specialistė Gintarė Privedienė gerai žino, „su kuo yra valgoma akustika“. Specialistės biuras įrengtas neįprastai – sienos ir lubos yra paminkštintos. Pasak jos, plačioji visuomenė akustiką supranta labai paprastai.

„Visuomenė vertina labai paprastai: gera akustika arba bloga akustika. Juoda arba balta. Tačiau niekada nekelia klausimo: kam? Kam pastatyta tam tikra patalpa, kam ji yra dedikuota, kokiai muzikai? Visiškai skirtingi reikalavimai aidėjimo trukmės, atspindžių struktūrai yra koncertinėms salėms ir kino salėms. Jūs tikriausiai jaučiate, kuomet ateinate į salę, ar tai yra dedikuota kalbai, ar muzikos skambesiui. Tai yra visiškai skirtingi parametrai. O dauguma žmonių vertina tiesiog „taip arba ne“ – kas gerai – nesimato, o kas blogai – visada išlenda“, – sako architektė.

Pasak jos, kino salėje niekada nesuskambės simfoninis orkestras ar net kamerinė muzika taip, kaip tai suskambėtų dedikuotoje aplinkoje. Akustikos specialistė pastebi tendenciją, kad, statydami naujus pastatus, užsakovai nori universalių salių, kuriose taip pat gerai skambėtų ir roko, ir klasikos, ir gyva, ir įrašyta muzika. Specialistės teigimu, tai, kas neva tinka viskam, iš tiesų netinka niekam.

Architektė išskiria filharmonijos salę. „Nors ir buvo statyta visai kitai paskirčiai, tačiau tai bene vienintelė Lietuvoje erdvė, kuri dedikuota būtent simfoninei muzikai. Kitas patalpas pritaikyti tokiai muzikai vargu ar pavyktų“, – netyčia kažkada pavykusį puikų patalpų parinkimą Nacionalinei filharmonijai komentuoja G. Privedienė.

Plačiau – laidos „Mūza ant peties“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius


Mūza ant peties. Apie akustikos meną ir iššūkius atlikėjams