Pulitzerio premija apdovanotas poetas Vijay Seshadri gimė Indijoje, o būdamas penkerių persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas. Šiuo metu jis užima leidinio „The Paris Review“ poezijos skilties redaktoriaus kėdę, dėsto dokumentinės literatūros rašymo subtilybes.
V. Seshadri svečiavosi festivalyje „Poetinis druskininkų ruduo“, ten su juo bendravo LRT RADIJO laidos „Kultūros savaitė“ bendradarbė Evelina Stankūnaitė.
– Šių metų festivalio tema – „kas rašo mano eilėraštį?“ Ar galėtumėte atsakyti į šį klausimą?
– Tai klausimas, kurio neatsakiau ir per diskusiją, nes pats klausimas pernelyg komplikuotas, o mano atsakymai labai sudėtingi. Bet galbūt... Kalba rašo mano eilėraščius. Aš tik tarpininkas, kuris tą kalbą filtruoja ir grynina, suteikia jai reikšmių, kurios ateina iš mano patyrimo ir požiūrio.
Pati kalba – gyvas organizmas tam tikra prasme. Žmonės nepakankamai įvertina, kokia gyva kalba vis dėlto yra ir kiek reikšmių talpina. Tos reikšmės kinta priklausomai nuo laikotarpio, nuo kultūros. Žinoma, čia toks prastokas atsakymas sudėtingam klausimui.
– Kaip pats būdamas dar ir redaktoriumi vertinate eilėraščius, ko juose ieškote?
– Tik neseniai tapau už poeziją atsakingu redaktoriumi. Pats nežinau, kaip renkuosi. Iš tiesų esu nustebęs, kaip smarkiai skiriasi eilėraščiai, kurie man patinka, nuo tų, kuriuos pats rašau. Stebina, kokie eklektiški ir įvairūs mano pasirinkimai.
Tiesa, turbūt galiu sakyti, kad visi turi šį tą bendra – jie kompleksiški tiek lingvistine, tiek intelektualine prasme. Mane visada labiausiai domina poezijos architektūra. Nemėgstu tiesmuko ekspresyvumo, negebėjimo ironizuoti. Pats labai mėgstu ironiją. Man atrodo, kad dar tik mokausi būti redaktoriumi ir galiu pasakyti – tai labai smagu.
– Senovėje poezija turėjo paklusti tam tikroms taisyklėms. Ar jų jau nebėra? Ar jų atsisakius nenukenčia poezijos kokybė? Esama nuomonės, kad šiandien poetu gali būti bet kas. Nebūtinai geru, bet vis tiek poetu.
– Senovėje būta taisyklių, buvo tam tikra muzikinė norma. Buvo suprantama, kad poezija yra pirmiausia muzikinis patyrimas. Kad galėtum tą patyrimą sukurpti, turėjai vadovautis tam tikromis gairėmis. Kalbant apie 20 amžių paaiškėjo, kad visgi tos gairės buvo varžančios. Žmonės po truputį ėmė jų atsisakyti.
Nors vis dar esama tokių, kurie rašo naudodami kokias nors senovines formas. Bet nepaisant to, laikomasi ar nesilaikoma tų senovinių gairių, mums – poetams – įsipareigojimas suteikti tą muzikinį patyrimą skaitytojui nepakito.
Visgi manau, kad tam tikros taisyklės ir formos egzistuoja. Galų gale, kaip ir muzikoje – tik dalis žmonių turi klausą. Tas pats pasakytina ir apie kalbą – tik dalis žmonių turi jos pajautą. Ir vien tai jau apriboja.
Kalbant apie taisykles, galbūt dabar tai nebėra taip griežta ir formalu, bet negalime sakyti, kad yra mažiau struktūros ir formos. Būtent tos struktūros ir formos iki tam tikro laipsnio yra nulemtos pagal tam tikrą ritminę būtinybę.
Kai buvo rašoma pagal poetinį metrą, tarsi visa būtinybė taip rašyti buvo padiktuota iš šalies, bet muzikalus rašymas, kai iš šono nebėra primestų struktūrų – reikalauja sukurti darnų patį iš savęs kūrinį. Atrasti kokį nors skambesio dizainą, kuris dar ir būtų nuoseklus.
Žinoma, dar yra būtinybė atrasti ir retoriką, kuri būtų įtikinama ir nuosekli tuo pat metu. Išnykęs poetinis metras nepanaikino retorikos dėsnių. Eilėraštis yra visų pirma įtikinėjimo veiksmas, vilionė, o tai reikalauja retorinių, intelektinių sugebėjimų. Privalai kitą įtikinti, kad esi intelektualus, kad vėliau galėtum jį įkalbėti. Nemanau, kad esame taip nutolę nuo praeities, kaip žmonės mano.
– Kaip renkatės knygas? Kartais sakoma, kad kai pabaigi mokytis, parašai savo pirmą knygą, paskui antrą ir apskritai – esi pragyvenęs bent 30 metų – knygos ima atsibosti. Visa, ką skaitai, rodosi nuspėjama – tie patys naratyvai, tos pačios problemos ir tie patys klausimai. Kaip išlikti susidomėjusiam ir kaip išsirinkti knygas?
– Yra tokia žinoma prancūzų simbolisto, poeto Stephane`o Mallarme eilutė: „Kūnas pavargęs, ir aš perskaičiau visas knygas.“ Tai štai apie ką jūs kalbate, apie nuovargį.
Niekada nepatyriau tokio nuovargio ir nemanau, kad Mallarme jį patyrė. Knygas, kurios man patinka, galiu skaityti kelis sykius. Poeziją taip pat. Nepaprastai daug knygų, kurias galima skaityti ir nepaprastai daug labai prastų poezijos knygų. Taip pat daugybė puikių knygų. Nuobodulį jaučiu galbūt nuo televizijos, filmų, bet literatūra – visai kas kita. Gerą literatūrą galiu skaityti daugybę kartų iš naujo.
– Viename interviu minėjote, kad pradėjus eiti akademiniu keliu, greitai supratote, kad turite tapti poetu. Gal galėtumėte apie šį sprendimą papasakoti?
– Atvykau į Niujorką norėdamas tapti poetu. Bet, žinoma, būti poetu yra gana sudėtinga, todėl pagalvojau, kad gal pirmiausia pamėginsiu įgyti daktaro laipsnį, tada galėsiu turėti darbą, dėstyti, turėsiu ką padėti ant stalo.
Bet kai pradėjau savo studijas, vis labiau norėjau tapti rašytoju. Jaučiausi, tarsi kažkokiu būdu būčiau pats save išdavęs. Tarsi išsigandau siekti savo svajonės ir dėl to pasijutau siaubingai blogai.
Negaliu sakyti, kad praradau trejus metus. Gavau neįkainojamos patirties, mano intelektiniai gebėjimai lavinosi, tai labai vertinga. Nutraukęs studijas turėjau užsidirbti, todėl tapau redaktoriumi, vėliau gavau dėstytojo darbą, man buvo įteikta Pulitzerio premija. Ilgainiui supratau, kad sprendimas buvo teisingas.
– Kai prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre`as gavo Nobelio prizą, jo atsisakė motyvuodmas, kad nenori būti pripažintas jokios institucijos ir bijo, kad apdovanojimas gali turėti įtakos jo rašymui. Jūs – Pulitzerio premijos laureatas. Ką jums ji reiškia? Ar apskritai yra svarbu, reikšminga – būti apdovanotam?
– Taip, esu gana senas, todėl prisimenu Sartre`o atsisakymą. Tai neabejotinai buvo politinis žingsnis. Atsisakydamas jis norėjo padaryti pareiškimą. Tų, kurie man davė Pulitzerį, politika pasitikiu. Todėl nesijaučiau kaip nors antagonistiškai, kaip pavyzdžiui, jaučiuosi dėl tam tikrų amerikietiškų įstaigų.
Suprantama, Sartre`as buvo nepaprastai žinomas, kai gavo prizą. Man dar buvo toli iki to, todėl tuo metu atrodė labai šaunu gauti prizą. Priežastis, paskatinusias Sartre`ą atsisakyti premijos suprantu – tokie apdovanojimai gali išblaškyti nuo darbo. Yra daugybė žmonių, kurie labai pasimeta pelnę tokius apdovanojimus. Yra ir tų, kuriems nepatinka, kaip sėkmė institucionalizuojama.
– Ar jums prizas ką nors pakeitė?
– Jis mane išleido į pasaulį. Gavau įvairiausių kvietimų. Štai – aš čia. Nemanau, kad būčiau atvykęs į Lietuvą kitu atveju. Ne todėl, kad nesidomėjau Baltijos šalimis ar šita pasaulio dalimi.
Neturint tokių galimybių tenka susiaurinti interesų lauką. Tokia premija leidžia nuvykti ten, kur niekada nemanei nukeliauti. Kaip tik buvau Grūto parke – kokia neįtikėtina vieta!
– Ar tai pakeitė jūsų rašymą?
– Sunku pasakyti, kas nutiko su mano rašymu, nes kaip tik tada, kai pelniau Pulitzerį, rūpinausi savo tėvais. Abu buvo labai seni ir sergantys. Mano sesuo gyvena Ispanijoje, todėl ji rūpintis negalėjo, tad aš buvau pagrindinis žmogus, kuris jais rūpinosi. Po kurio laiko abu mirė, tad buvau pasimetęs.
Mano kūryba yra kitokia, nei buvo prieš gaunant premiją. Negaliu pasakyti, kodėl taip yra – ar dėl Pulitzerio, ar dėl visų gyvenimo patirčių. Greičiausiai dėl patirčių. Tokie įvykiai keičia perspektyvą. Dėl to, kad jie keičia perspektyvą, keičia ir tavo suvokimą apie ką turėtum rašyti.
Kol tėvai buvo gyvi, nelabai svarsčiau apie laiką. Dabar apie jį mąstau nuolat. Ir būtent apmąstymai apie laiką yra esminiai mano naujoje kūryboje. Man atrodo, kai prarandi tėvus, atrandi naują prasmę gyvenime.
Prieš tai esu susidūręs su mirtimi, bet ji niekada neturėjo tokios įtakos man. Supratau, koks keistas, mistiškas yra žmogiškasis patyrimas. Koks keistas žmogaus kelias per tą materialų pasaulį.
Manau, mano ankstesnis požiūris į rašymą buvo dramatiškas, buvo daug spekuliacijų – nieko keisto, buvau filosofijos studentas, bet tą spekuliatyvumą naudojau, idant viską galėčiau dramatizuoti. Tačiau tos patirtys – smarkiai viską keičia.
Evelinos Stankūnaitės pokalbis su poetu, „The Paris Review“ poezijos skilties redaktoriumi Vijay Seshadri skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 27 minutės.
