Kultūra

2019.10.18 12:27

Filmo apie opozicinį laikraštį „Novaja gazeta“ autorius: Rusija artimiausiu metu pasikeis – jau keičiasi

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.18 12:27

Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje žodžiai „žiniasklaida“ ir „propaganda“ sunkiai atsiejami. Tačiau ir ten yra leidinių, siekiančių išlaikyti aukščiausius nepriklausomumo ir profesionalumo standartus. Net jei už tai tenka sumokėti didžiausią kainą.

Nuo 1993 metų einančio laikraščio „Novaya Gazeta“ žurnalistams teko patirti viską – nuo subtilaus politinio spaudimo iki samdomų žudikų kulkų.

Kaip vyksta darbo diena redakcijoje, kur grasinimai mirtimi yra kasdienybės dalis? Režisierius Askoldas Kurovas, filmuodamas „Novaja“, biure praleido pusantrų metų ir į „Nepatogų kiną“ sugrįžta su filmu, skatinančiu kalbėti apie „ketvirtosios valdžios“ reikšmę šių dienų Rusijoje, o ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje.

– Kodėl nusprendėte kurti filmą apie „Novaja gazeta“? Regis, redakcija 25-mečio proga paprašė jūsų sukurti apie juos filmą.

– Taip, tiesa. Prieš kelerius metus susipažinau su tuomečiu „Novaja gazeta“ vyriausiuoju redaktoriumi Dmitrijumi Muratovu. Jis turėjo idėją kurti filmą apie protestus Rusijoje prieš 2012 metų prezidento rinkimus. Jam patiko filmas, kurį tada sukūrėme.

Užsakymas kurti filmą apie „Novaja gazetą“ 25-mečio proga man buvo truputį keistas, nes niekada nefilmavau užsakomųjų darbų. Pasakiau, kad būtų įdomu, tačiau man reikia laisvės: pats turiu pasirinkti personažus, istoriją – būdą, kaip tai darysiu. D. Muratovas atsakė: „Tu visiškai laisvas, jokios cenzūros. Tik turi spėti iki galutinio termino.“

Leido filmuoti beveik viską – išskyrus jautrias situacijas, kurias paviešinus kiltų pavojus žurnalistams. Norėjau, kad vyriausiasis redaktorius peržiūrėtų pirmąją filmo versiją, patikrintų, ar nesukelsiu pavojaus.

Jis atsisakė ir filmą pamatė tik per premjerą. Labai jaudinausi. Kino teatrą išsinuomojo specialiai peržiūrai visai redakcijai. Labai jaudinausi, bet, laimė, jiems filmas patiko.

– Per visą gyvavimo istoriją „Novaja gazeta“ išliko įtakinga žiniasklaidos priemonė. Kaip jums atrodo, kas tai lėmė?

– Valdžia nori parodyti, kad pas mus – vis dar demokratija, žodžio laisvė, gerbiame žmogaus teises. Jai reikia kokių nors pavyzdžių: turime vieną nepriklausomą laikraštį, radijo stotį ir panašiai. Mano manymu, todėl laikraštis vis dar gyvas.

– Jūsų filme redaktorius sako, kad laikraštis vis dar gyvas, nes valdžiai svarbu žinoti, ką galvoja opozicija.

– Taip. Jie naudoja laikraštį, kad sužinotų, ką intelektualai, elitas galvoja apie valdančiuosius.

– Žiūrint iš šono, gali pasirodyti, kad Rusijoje niekas nesikeičia. Ar visuomenei reikia tokio opozicinio laikraščio?

– Taip, žinoma. Tai yra labai svarbus informacijos šaltinis. Laikraštis turi ypač ištikimų skaitytojų. Tačiau jų auditorija nėra tokia didelė kaip pagrindinių televizijos kanalų, todėl ir įtaka nėra didelė. Vis dėlto žmonės vis tiek pasitiki šiuo laikraščiu dėl nepriekaištingos jo reputacijos.

Mano ankstesnis filmas buvo apie ukrainiečių kino režisierių Olegą Sencovą, kurį suėmė Kryme ir nuteisė 20 metų kalėjimo Rusijoje. Jis ten kalėjo 5 metus. Vienintelis laikraštis, kurį jis prenumeravo ir pasitikėjo jo skleidžiama informacija, buvo „Novaja gazeta“.

– Skaičiau interviu, kuriame jūs pasakojote, kad nors laikraštis šventė džiugią sukaktį, jam tai buvo labai sunkus laikotarpis. Kas atsitiko?

– Kartais juos ištinka tokie sunkūs laikotarpiai – nieko naujo „Novajai“. Per tuos 18 filmavimo mėnesių jiems ir vėl iškilo problemų su Čečėnija. Jie publikavo didžiulį tyrimą apie gėjų medžiotoją Čečėnijoje: šimtai žmonių buvo suimti, įkalinti, kankinti, kai kurie net nužudyti vien už įtarimą, kad yra gėjai.

„Novaja gazeta“ buvo vienintelis laikraštis Rusijoje, kuris išdrįso tai tirti ir publikuoti, nes Čečėnija – ypač jautri tema Rusijoje. Paskui jie turėjo problemų su Čečėnijos valdžia, taip pat „Novajai gazetai“ buvo paskelbtas džihadas.

Buvo ir įvairiausių provokacijų, tarkime vieną dieną redakcija gauna voką su neaiškiais baltais milteliais. Tai rodoma filme.

Kita problema buvo susijusi su Ali Feruzu – uzbekų žurnalistu, kuris turėjo palikti Uzbekistaną, nes jį sekė uzbekų slaptosios tarnybos. Kelerius metus gyveno Maskvoje, bendradarbiavo su „Novaja gazeta“. Vieną dieną jį suėmė ir ketino išsiųsti atgal į Uzbekistaną. Tai reiškė, kad jis tikrai paklius į Uzbekistano kalėjimą ir galbūt ten mirs.

„Novaja gazeta“ ir D. Muratovas pasiekė neįmanoma – sugebėjo įtikinti Rusijos valdžią negrąžinti jo Uzbekistanui, o išsiųsti į kitą šalį. Tai truko daugiau nei metus – tiek laiko A. Feruzas buvo laikomas Maskvos migracijos tarnybos izoliatoriuje.

– Kaip „Novaja gazeta“ žurnalistai išlieka motyvuoti? Net ir jūsų filme yra scena, kurioje jie ginčijasi, ar darbas vertas žurnalisto gyvybės ir sveikatos.

– Nežinau, man tai – paslaptis. Ten dirbantys žurnalistai man yra herojiškumo pavyzdys. „Novaja gazeta“ ne vieta, kurią pasirenki dėl pinigų. Ten dirbi už mažą atlyginimą, tau nuolat gresia pavojus. Ten dirbantys žmonės pasirinko laikraštį todėl, kad mėgsta žurnalistiką, suvokia misiją ieškoti ir pranešti tiesą. Jie negali kažko nedaryti.

– Jūs pats kuriate filmus apie žmogaus teises. Ar nebijote susidorojimo? Nebūtinai grasinimų jus nužudyti, bet atsisakymo rodyti jūsų filmus? Pažiūrėkite, kas atsitiko O. Sencovui.

– Taip, kartais jaučiuosi šiek tiek išsigandęs, nes matau žmones sulaikomus ir nuteisiamus už kvailus, netikrus kaltinimus. Ir dabar Rusijoje žmonės sėda į kalėjimą ilgam vien už tai, kad oponavo valdžiai.

Kurį laiką net buvau apsėstas paranojos, nes taip veikia valdžios terorizmas. Nėra jokios logikos, niekada nesužinosi tikrosios priežasties, dėl kurios tave seka ir vėliau suims. O. Sencovas teisme gauna paskutinį žodį ir kreipiasi į rusus: išmokite nebijoti. Kai suvoki, kad valdžia tik ir nori tave įbauginti, galime pasipriešinti nebijodami.

– Bet ar tikite, kad kas nors artimiausiu metu pasikeis?

– Žinoma. Tai jau keičiasi, nors ir nematome rezultatų, bet jaučiame tai. Žmonės keičiasi. Į paskutinius protestus susirenka kitokie žmonės, jie jaučia mažiau baimės, ateina daugiau susipratusių jaunų žmonių. Tai teikia vilties, kad situacija pasikeis, galbūt ir greitai.

– Ką jums suteikė patirtis dirbant su „Novaja gazeta“ žurnalistais?

– Stebėjau principų besilaikančius žmones. Man labai svarbu, kad principai nėra tik deklaracija, o taisyklės, kurių laikaisi gyvenime. Galbūt man reiktų to pasimokyti.

Išsamiau – laidoje nuo 4 minutės.


Ryto allegro. Atminties ir istorijų festivalis