Kultūra

2019.10.21 14:14

Kaltas, kad gyveni Neapolio miegamajame kvartale: filmas „Selfis“ – apie gyvenimą be elementarių žmogaus teisių

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.21 14:14

„Tai yra istorija apie jaunuolius, kurie tik dėl to, kad gyvena tokioje zonoje, neturi paprasčiausių žmogaus teisių, kurios prieinamos visiems. Paradoksalu, kad gimti ir gyventi tokiame rajone yra ne tik gyvenimo apribojimas, tai tampa ir tavo kalte – tu kaltas, kad ten gyveni“, – apie savo filmą „Selfis“ pasakoja italų režisierius Agostino Ferrente.

Italų režisierius, scenaristas, filmų ir muzikos prodiuseris Agostino Ferrente taip pat yra aktyvus Italijos kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendradarbiavęs įvairiuose meniniuose projektuose. Į festivalį „Nepatogus kinas“ A. Ferrente buvo atvykęs su naujausiu savo dokumentiniu filmu „Selfis“ (2019 m.) apie Neapolio rajoną ir skirtingas jo realybes.

A. Ferrente filmas rodo, kaip, nukreipę telefonų kameras į save, du neapoliečiai paaugliai pasakoja apie rajoną, kuriame gyvena. Režisierių čia atvykti paskatino žiniose nuskambėjęs įvykis, kai policininkas nušovė šešiolikmetį, supainiojęs jį su ieškomu nusikaltėliu. Alessandro ir Pietro puikiai supranta, kad kamora garsėjančiame mieste, ir dar ne pačiame geriausiame jo rajone, tas pats būtų galėję nutikti ir jiems. Jų telefonai nefilmuoja mafijos vadeivų ar rimtų nusikaltėlių – jie fiksuoja eilinius žmones ir tai, kaip toksiška mačizmo kultūra jau tapo viso miesto mąstymo dalimi, pūdančia net vaikišką pasaulio supratimą.

– Kodėl pasirinkote tokią temą?

– Ta realybė, kuri rodoma filme, būdinga ne tik Neapoliui, bet ir daugybei valstybių, kurios šalia miestų turi miegamuosius kvartalus. Tai yra istorija apie jaunuolius, kurie tik dėl to, kad gyvena tokioje zonoje, neturi paprasčiausių žmogaus teisių, kurios prieinamos visiems. Paradoksalu, kad gimti ir gyventi tokiame rajone yra ne tik gyvenimo apribojimas, tai tampa ir tavo kalte – tu kaltas, kad ten gyveni. Teisėsaugos institucijos, kurios turėtų apsaugoti pačius silpniausius, atima gyvybes iš pažeidžiamiausių žmonių.

– Istorija prasideda nuo konkretaus įvykio – kai policija nušauna paauglį Davidę, jis supainiojamas su ieškomu nusikaltėliu.

– Davidė – šešiolimetis jaunuolis, 2014 metais jis kartu su draugais važiavo mopedu. Buvo be šalmo, tai yra pažeidimas, bet už jį neskiriama mirties bausmė. Policija jį nušovė, supainiojusi su bėgančiu nusikaltėliu. Mano idėja buvo papasakoti šią istoriją per Davidės kaimynų, kurie žinojo šią istoriją, kurie jį pažinojo, požiūrį. Dažniausiai žiniasklaida, kai nori papasakoti įvykius, kviečia sociologus, ekspertus paaiškinti, kaip tai atsitiko, bet labai retai klausia žmonių, kurie buvo artimiausi aukai. Todėl nusprendžiau suteikti balsą tiems, kurie niekada negauna progos pakalbėti, ir papasakoti istoriją per savo požiūrį, ne tik perkeltine prasme, bet ir tiesiogine, nes jie telefonais filmuoja patys save. Tiesiogine to žodžio prasme matome jų požiūrio tašką. Televizijose ir kitur žiniasklaidoje ši istorija buvo nupasakota taip, kad vaikinas, kuris buvo nušautas, ne tik kad nėra auka, bet ir pats dėl to kaltas, nes priklauso kamorai – mafijos grupei – gavo tai, ko nusipelnė.

– Iš karto stereotipizuojami tokie žmonės?

– Taip. Tuose rajonuose yra mafijos problema, bet ne vien tai. Jei žiniose kalbama apie šiuos rajonus, tai minimi tik negatyvūs, su mafija susiję aspektai. Net jei kalbame apie kiną – tiek dokumentiniame, tiek vaidybiniame – susidaro įvaizdis, kad Neapolyje gyvena tik mafijos žmonės, jaunuoliai siekia daryti karjerą mafijos struktūrose. Smurto vaizdavimas kine tam tikra prasme irgi yra verslo forma, nes žmonėms patinka matyti vaizdu išreikštą smurtą. Norėjau parodyti visiškai kitokį vaizdą, norą atsispirti mafijai ir kurti kitokį gyvenimą.

– Kai pati keliavau į Neapolį, internete prisiskaičiau, kad dėl mafijos ten labai nesaugu turistams.

– Pats esu iš tokios aplinkos, tai man net nereikia skaityti žurnalų, kad suvokčiau, kokia situacija. Tačiau suprantu, kad žmonės iš šalies tik tokį vaizdą ir susikuria. Mafija Neapolyje tikrai egzistuoja, bet labai svarbu suvokti, kad šalia esama ir kitų žmonių. Problema ta, kad dėl tokio stipraus įvaizdžio institucijos nesirūpina jaunais žmonėmis, juos laiko prarasta viltimi, todėl norintiems atsispirti labai sunku. Valstybės institucijos turėtų palaikyti jaunus žmones, kurie nori atsispirti, bet paradoksalu – jie jaučia, kad valstybinės institucijos yra jų priešai. Būtent tuose kvartaluose gyvena 70 procentų Neapolio gyventojų. Tai nėra mažuma, kurią galima ignoruoti. Tais žmonėmis turėtų būti rūpinamasi. Tuose rajonuose žmonės su valstybinėmis institucijomis susiduria tik tada, kai atvyksta policija. O ir ji atvyksta jau įvykus nelaimei. Norėtųsi, kad institucijos dirbtų tam, kad nelaimės neįvyktų, kad šviestų tuose rajonuose gyvenančius žmones, kad suteiktų galimybę dirbti, parodytų kokią nors alternatyvą.

– Filme buvo vieta, kurioje paauglės merginos svarsto, kaip jos elgsis, jei jų vyrai dvidešimčiai metų sės į kalėjimą. Tokia situacija keičia jaunų žmonių mąstymą?

– Tos merginos – nuviltos, jos netiki pažadais apie geresnę realybę, jos mąsto apie tai, kaip yra iš tikrųjų. Yra tokia feisbuko išmintis: jei negali išeiti iš tunelio, tai bent padekoruok gražiai, nes teks ilgai jame būti. Tos merginos labai gerai žino, kad iš to tunelio greičiausiai niekada neišeis, todėl bando savo trumpą gyvenimą nugyventi su meile, muzika.

– Kaip atsirinkote pagrindinius filmo personažus?

– Po Davidės mirties paviešinau skelbimą, tie du vaikinai, kurie ir yra filme, buvo patys pirmi, kurie prisistatė. Ne aš juos suradau, o jie mane. Davidei buvo šešiolika, jo draugai buvo šešiolikmečiai, todėl ir filme daugiausia vaidina šešiolikmečiai. Filme, kurį kūriau anksčiau, „Interviu su mano mama“, buvo kitokia situacija, vaikai filmavo savo mamas ir kalbėjosi su jomis, dauguma veikėjų buvo moterys ir mamos.

– Atskleisti temą padeda sumanymas vaizdus perteikti per „selfį“ – veikėjai save filmuoja. Kodėl pasirinkote tokią raišką?

– Dažniausiai, kai režisieriai dokumentikoje kalbina žmones, kurie nėra profesionalūs aktoriai, jie jaučiasi labai nejaukiai prieš kamerą, pasako daug dalykų, kurių nenori pasakyti, neatsako į temą, nes buvimas prieš kamerą kelia stresą. Pasirinkau tokią formą, nes tai padeda paversti filmavimo objektą filmuojančiu subjektu. Tų vaikinų nebūtų galima pavadinti ko-režisieriais, nes aš visą laiką buvau su jais. Jie yra šio filmo aktoriai ir operatoriai, o aš režisavau visą veiksmą aplink. Visa tai labai įtraukia, nes filmuodamiesi jie mato save.

Apima jausmas, kad jie žiūri į save veidrodyje, o mes stebime juos. Ta kadro kompozicija – „selfis“ – yra tokia, kad jie neužima viso kadro, ir mano prašymu, rodo tai, kas yra už jų. Matome visą kontekstą, šeimą – viską, kas yra aplinkui. Metafora tokia, kas vyksta už jų – tai jų patirtis, o kadangi nematome, į ką, į kokią ateitį jie žiūri, ta vaizdinė forma išreiškia ateities nežinomybę. Be to, per tą medžiagą, kurią jie nufilmavo, galime suvokti žmogiškąjį šių rajonų aspektą: kokie žmonės gyvena ir kokios jų vertybės: draugystė, ištikimybė, pagarba. Iš to galime suprasti, koks žmogus buvo Davidė, nes tai nutiko jam, bet galėjo nutikti ir kitiems.

– Kokį vaidmenį atlieka stebėjimo kamerų vaizdai, kurie įsiterpia į „selfius“?

– Ta medžiaga buvo reikalinga, kad visiškai nereikėtų operatoriaus figūros. Norėjosi ištrinti mediumą tarp personažo ir režisieriaus, dažniausiai tai yra operatorius, kuris filmuoja. „Selfyje“ požiūrio taškas yra labai „anoreksiškas“, labai siauras, nes rodomas personažų per ekraną. Tas stebėjimo kamerų požiūrio taškas atspindi miestų požiūrio tašką, „bulimišką“ – labai išsiplėtusį. Būtent tie skirtingi filmavimo būdai yra tos realybės interpretacija – per vaikinų ir per miesto požiūrio tašką. Idėja – pademonstruoti vaikinų figūras, kad jie yra tarsi taikiniai, juos nuolatos kažkas stebi. Juk kameros – visada stebi, kontroliuoja veiksmą, bet nedalyvauja veiksme. Tokia situacija – visame pasaulyje. Neapolyje Davidė buvo nušautas, nes policija turėjo suformuotą įvaizdį, nes manė, kad jis yra mafiozas, o Jungtinėse Valstijose taip profiliuojami juodaodžiai, nes policija mano, kad jie – nusikaltėliai.

Pokalbį vertė Virginija Vareikytė.


Ryto allegro. Apie tą „kintantį“ laiką – pirmadienio viktorinoje