Kultūra

2019.10.18 20:25

Brazilka – legendomis apipinta Kauno Žaliakalnio rajono dalis

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.10.18 20:25

Netoli centro, žalias ir populiarus – taip Kauno Žaliakalnio rajoną apibūdintume šiandien. O kaip jis atrodė tarpukariu? Apie tai LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“ pasakoja istorikė Austra Meidutė, tyrinėjusi išskirtinę Žaliakalnio dalį – Brazilką.

Tarpukariu namukus dengė mėšlu, o langus – skudurais

Brazilka – šiaurinė Žaliakalnio dalis, kurią riboja Jonavos ir Savanorių prospektas. „Yra įdomi legenda, kad šiose vietovėse sustojo laivas, kuris emigrantus turėjo plukdyti į Lotynų Amerikos šalis, tačiau jis taip ir neišplaukė. Žmonės išlipo iš laivo, išsilakstė po Žaliakalnio šlaitelius ir juose apsigyveno“, – legendas apie Brazilką pasakoja istorikė.

1930-aisiais Žaliakalnyje susiformavo du kvartalai – Brazilka ir Argentinka. Ūkininkai kauniečiai Jonas Sabaliauskas ir Alfonsas Česnakavičius, paveldėtus didelius žemės sklypus, kurie netiko žemdirbystei, suskirstė į kelias dešimtis rėžių ir išnuomojo žmonėms. Kadangi mieste tuo metu spaudė butų krizė, gyventojai čia ėmė kurtis itin sparčiai ir chaotiškai.

„Žmonės bandydavo savo namukus apdengti mėšlu, kad gyventi žiemą būtų šilčiau. Langų taip pat kai kurie namukai neturėjo, juos gyventojai dengdavo maišais, skudurais. Žmonės čia gyveno didelėmis šeimomis ir manė, kad didžiausias jų turtas – vaikai“, – tikina A. Meidutė.

Brazilka dar buvo vadinama Sabalynės kaimu, mat šeimininkas – Sabaliauskas. Taip pat – katinynu arba Sachara, nes vandentiekio čia nebuvę.

„Brazilka tarpukariu ypač asocijavosi su vargingais žmonėmis. Laikraščiuose rašė, kad čia buvo daug žmonių, kurie atsikraustydavo iš kalėjimo. Yra net straipsniai, kuriuose Žaliakalnis vadinamas velnio sala“, – pasakoja istorikė.

Sovietmečiu Žaliakalnis keitėsi. Jis imtas vis labiau vertinti dėl žalių šlaitų ir akį traukiančių panoramų. Apie 1970-tuosius metus čia net vykdavę manai, kai atokesnių mikrorajonų gyventojai siūlydavo žaliakalniečiams mainytis būstais. Šiandien Brazilkos beveik nebėra – išlikęs tik painus gatvelių tinklas, o medinukai kasmet vis sparčiau nyksta. „Galima sakyti, kad šiandien nieko iš tos Brazilkos jau nebeliko“, – teigia istorikė.

Kaune 29-ą kartą vyko tarptautinis „Auros“ modernaus šokio festivalis

Kaune 29-ą kartą vyko šokio trupės „Aura“ modernaus šokio festivalis. Šį kartą naujausius pasaulio choreografų darbus buvo galima matyti ne tik Kaune, bet ir Anykščiuose, Klaipėdoje bei Vilniuje. „Festivalis pristato stiprų fizinį šokį. Tai – ne tik šokis, tai pasirodymas, pakrautas emociškai, intelektualiai, ir idėjiškai. Kiekvienas mūsų pastatymas yra būtent toks“, – pasakoja šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė.

„OH-2“ arba „Tik žmogus“ – dar viena festivalio premjera, kurios repeticijoje ir apsilankė LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos“ komanda. Pasirodymo choreografė – prancūzė Christine Bonansea, po pirmosios šio spektaklio dalies pastatymo sėkmės Niujorke ir Berlyne, antrąją dalį stato Kaune, o trečiąją ketina kurti Korėjoje. Tai multimedijos spektaklis, kuriame prancūzų choreografė žmonijos laisvės pojūtį ir grožį supriešina su destruktyviu, nelogišku žmogaus elgesiu.

„Labai dažnas klausimas, kurį tyrinėjame yra apie tai, kas mes esame. Nors tai atrodo labai paprastas klausimas, jį galima nagrinėti iš skirtingų perspektyvų: kūno, choreografijos, judesio“, – pasakoja choreografė.

Šokio teatras „Aura“ jau seniai tapo modernaus šokio pasaulinio lygio grupe, o 2022 metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, trupė skaičiuos kūrybinės veiklos 40-metį.

Pokalbis 450: architektas Kęstutis Vaikšnoras

Šių metų žiemą sprogus vamzdžiams, Kauno centrinis paštas, pretenduojantis tapti UNESCO saugomu paveldo objektu, per mėnesį buvo aplietas du kartus. Ką daryti su pastatu, kuris šiandien, regis, niekam nebereikalingas? Komentuoja vienas iš Kauno centrinio pašto išsaugojimo grupės „Paštininkai“ iniciatorių, architektas Kęstutis Vaikšnoras.

„Pašto atvejis rodo mūsų visuomenės nebrandą, nes reikia prieiti prie tokių situacijų, kai nuo pastato krenta tinkas, prakiūra radiatorius, atsitinka paprasta ūkinė avarija, kad mes pradėtume apie tai rimtai kalbėti“, – pasakoja architektas.

„Mane stebina, kai tokio lygio architektūra bendrovei, kuri šiuo metu valdo pastatą, yra nereikalinga. Buvo iniciatyvų pasiūlyti paštą miestui, tačiau miestui tokio pastato taip pat nereikia, bent tokie signalai siunčiami iš savivaldybės“, – situaciją dėl Kauno centrinio pašto komentuoja Kęstutis Vaikšnoras.

„Tikiu, kad pašto klausimas pagaliau ateis į sprendimo fazę, nes taip, kaip dabar daugiau būti nebegali. Jeigu mums normalu eiti į darbą su batais, o kavinėje valgyti su įrankiais, taip ir su architektūra: savaime aišku, kad istoriniais modernistiniais pastatais turime pasirūpinti patys“, – įsitikinęs architektas.

Plačiau – laidos įraše.

7 Kauno dienos. Spindesys, dvelksmas ir bioenergetinis laukas – 29-ąjį kartą įvyko „Auros“ modernaus šokio festivalis