Kultūra

2019.10.17 14:15

Violetos Bubelytės paroda: kūno kalbos galimybės beribės

Monika Krikštopaitytė, „7 meno dienos“2019.10.17 14:15

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Violeta Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume.

Nors visiškai sutinku su lenkų fotografijos dailės istoriku ir kritiku Adamu Mazuru, kuris parašė šaunią anotaciją parodai ir atliko Lietuvoje svarbų užsienio žinovo vaidmenį (be jų kanonas ir institucijos nejaučia užtikrintumo), kad Bubelytės autoportretai yra gyvenimo kūrinys, esu įsitikinusi, kad fotomenininkės kūryba skyla į dvi dalis ir jas būtina analizuoti atskirai, bet turint galvoje, kad jos yra viena kitos tąsa.

Anot galerijos darbuotojų, ypač gausiai lankomoje parodoje „Monospektaklis kitaip“ rodomi pastarųjų metų Bubelytės darbai, dauguma sukurti 2019 m. naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja tam antram etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. Bubelytė niekada nestatė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoninguoju kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.

Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę 9-ojo dešimtmečio Bubelytės autoaktus ir dabartinius aiškiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza.

Bendra lieka tai, kad Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu. Teatrą miniu ne tik dėl pojūčio, kad stebi išdėstytas mizanscenas, ar dėl to, kad neretai pasitaiko užuolaidos kaip užsklandos motyvas, bet todėl, kad Bubelytės personažas visų pirma yra kultūros gyventojas. Jos fotografijose egzistuoja biblinė plotmė, nes iš kurgi būtų „Palikti apaštalai“ (2019) – tokie nustebę ir dar norintys tikėti, bet labiausiai įsijautę į sąmyšio minioje malonumus. Beje, apaštalus vaidina nuogas moters kūnas ir toks lyčių nepaisymas parodo, kad kūnas Bubelytei yra veikiau instrumentas, perkeltas į abstrakcijos lygį, galintis suvaidinti bet ką, kad ir spintą.

Kitas įrodymas, kad ji persisunkusi kultūra (nesakau, kad plagijuoja, apsaugok Dieve, ne) yra tapybos efekto gūsis. Net kai kurių darbų formatai lyg didesnio už kamerinį tapybos paveikslo ir su baltu rėmu. Bet labiausiai tapybiškumo pojūtis kyla iš stilizacijos (tirpstantys, mirgantys siluetai, neaiškios gelmės ir plokštumos) ir motyvų. Nuo Rembrandto ir Rubenso laikų, tapyboje įvaldžius judesį, figūrų kompozicijos įgavo mizanscenų, kažkokio tarsi įvykio efektą, jį galiu atpažinti dvigubuose aktuose, kur Bubelytė Bubelytę nutildo žvilgsniu, klausia, aptaria palikimą („Palikimas“), neleidžia žiūrėti – veikia skirtingai, bendrauja. Dalyje darbų jos figūros juda sinchroniškai („Kelionė“, „Apraudojimas“, „Apdainavimas“), tada kūnai formuoja ornamento fragmentą, virsta aidinčia metafora, gal net alegorija. Man labiau patinka, kai Bubelytė susidvejinusi ir jauti jų dialogą, panašų į kovą, tik priešininkės per daug gerai viena kitą pažįsta, tegali smulkiai pakenkti, ironizuoti, rasti būdų per niekšybę parodyti savotišką meilę.

Parodą reikėtų užbaigti sugrįžus į tolimesnės salės gilumą, kur eksponuojamas kūrinys „Aplodismentai šešėliui“ (2018) – Bubelytė rimtų rimčiausiai ploja liaunam šešėliui veidrodyje. Tai būtų teatriškai mąstant logiška – pabaigoje plojimai, bet kur kas svarbiau yra tai, kad čia aiškiai parodoma, jog Bubelytės kūryba nėra veidrodžio situacija. Jos veidrodyje vyksta keisti dalykai, vaizdas nėra tapatus atspindžiui, tai išmonės arena, o ji šios scenos primadona.

Šios menininkės santykis su feminizmu man pats kebliausias iš žinomų. Šiaip dauguma tiesiog nemėgsta apie tai kalbėti. Kam jai tas feminizmas, ypač anuomet, kai velnias žino ką reiškė (vyrų neapykantą greičiausiai), jei ji ir taip daro ką nori, nes kiek įmanoma anksčiau išsprūdusi iš „komunalkos“ su jos nesuprantančia šeima pakliuvo į nuostabų kūrybos pasaulį, gavo „savą kambarį ir pajamų“ tapusi fotografo Juliaus Vaicekausko asistente, kritikai palaikė, menininkai susidomėjo. Ji rado savo balsą tame vyriškame fotopasaulėlyje. Galiausiai jos nieko nepaisymas ir kalbėjimas savo balsu, ypač skvarbus nuogalės žvilgsnis į žiūrovą pavertė ją feministinės minties vaizdine ikona. Kaip ir naujos, feministiškai angažuotos meno kritikės, menininkės ir poetės Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ viršelio vaizdu.

Tai čia viena istorija: Bubelytė nefeministė labai reikšminga feministėms. Kita istorija yra apie pripažinimą. Nors fotomenininkė jau turbūt dvidešimt metų yra aiškių aiškiausiai ypač svarbi Lietuvos fotografijos ir apskritai meno figūra, galutinai buvo pripažinta (įkurdinta Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos salėje, suspindo vienoje iš MO parodų, nors, mano nuomone, turėjo būti ir pačioje pirmojoje) tik 2019 metais! Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti tokią situaciją su akivaizdžiai talentingu vyruku? Jis būtų jau nuvalkiota, savo reikšmingumo išsekinta krintanti žvaigždė. Taigi tas feministinis diskursas ne toks jau ir pasenęs, ne toks jau visai nebeaktualus ir šios kūrybos požiūriu. Tačiau, kaip primygtinai reikalauja jaunimas, – reikia žvelgti plačiau, o Bubelytės perspektyvos tikrai plačios pačiomis įvairiausiomis prasmėmis.

Vis dėlto nesusilaikysiu nuo man labiausiai patikusio kūrinio analizės iš tokios tarsi feministinės perspektyvos. „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“ (2019) – tamsi užuolaida praskleista ir dėl to primena vaginą, iš už jos kyšo nustebęs veidas, nuogas kūnas – argi tai ne gimimo situacija? Kita Bubelytė yra priėmėja, o gal net simbolinė gimdyvė. Ji pagimdo pati save iš naujo. Ir nesakykite, kad tai nesutampa su feminizmo programa. Tačiau yra ir ironiškoji šios nuotraukos pusė – pavadinimas žada parodyti kažką lyg ir pikantiška, o pamatai tą patį. Ir tada nuotrauka yra labiau apie susigyvenimą su savimi, apie tai, kad save nustebinti nėra lengva.

Paroda veikia iki spalio 26 dienos.