Kultūra

2019.10.16 20:11

Ne aukos, o galingieji: filmo apie homoseksualus Sirijoje kūrėja – apie ypatingos jėgos reikalaujantį gyvenimą

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.16 20:11

Musulmoniškose šalyse homoseksualūs asmenys vis dar dažnai gyvena dvigubus gyvenimus, tačiau kasdienės kovos ir mažos pergalės jiems teikia vilties, LRT.lt sako Turkijos režisierė Ayshe Toprak. Anot jos, nors daugybė LGBT* bendruomenės narių gimtinėse nesijaučia nei saugūs, nei laimingi, tai ne aukos, o labai stiprios asmenybės.

Ayshe Toprak – iš Turkijos gilusi režisierė, dirbusi įvairiose pasaulio šalyse, o 2011 m. grįžusi į gimtinę, kad dokumentinėse juostose užfiksuotų vietos gyventojų likimus. Ilgametražis A. Toprak filmas „Misteris Gėjus Sirija“ vaizduoja dviejų gėjų iš Sirijos istoriją, gyvenimą visuomenėje, kur tolerancija homoseksualiems asmenims – vis dar retas reiškinys. Lietuvos žiūrovai A. Toprak filmą gali pamatyti šiuo metu vykstančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.

Dvigubi gyvenimai ir šimtai kaukių

– Kaip kilo mintis kurti filmą „Misteris Gėjus Sirija“?

– Vienas filmo herojų – siras Mahmoudas – yra geras mano draugas. Dar tuo metu, kai dirbau televizijos kanale „Al Jazeera“, rengiau medžiagą apie Sirijos pabėgėlius prie Turkijos sienos. Nemoku arabų kalbos, todėl man reikėjo pagalbininko, kuriuo ir tapo Mahmoudas. Neilgai trukus sužinojau, kad jis priklauso LGBT* bendruomenei, kovoja už šios teises.

Per Mahmoudą susipažinau su kitu filme įamžintu vaikinu – 23 metų kirpėju Huseinu. Pastarasis tuo metu gyveno dvigubą gyvenimą – savo šeimoje, gyvenančioje toliau nuo Stambulo, jis niekam nesakė esantis homoseksualus. Tačiau, būdamas Stambule, Huseinas atsiverdavo.

Mahmoudas man papasakojo apie jų planus dalyvauti konkurse „Misteris Gėjus Sirija“, kurio laimėjimas galimai vestų prie „Pasaulio misteris gėjus“ konkurso. Jis paklausė manęs, ar norėčiau sekti šią istoriją. Žinoma, sutikau.

– Kokią žinutę žiūrovams norėtumėte perteikti šia juosta?

– Kai vyksta humanitarinės krizės, dažnai matome tik vieną iš dviejų monetos pusių, girdime vos vieną perspektyvą. Iš žiniasklaidos žinome, kad Sirijos gyventojai – aukos, negalintys spręsti ir kontroliuoti savo likimų, sunkiai besikabinantys į gyvenimą.

Filme „Misteris gėjus Sirija“ bandžiau parodyti, kad šie žmonės dar ir labai galingos asmenybės, žinančios, ko nori, ir bandančios tai pasiekti. Norėčiau, kad mano filmas priverstų žiūrovus susimąstyti apie mažiau žinomas istorijos puses.

– Savo seksualinės orientacijos slėpimas vis dar labai dažnas reiškinys Sirijoje ir Turkijoje, ar ne? Kaip manote, ko reikia, kad ateityje vyktų pokyčiai?

– Taip, šiose šalyse LGBT* bendruomenės nariai dažniausiai apsimetinėja. Kai kurie, kad nebūtų atpažinta jų orientacija, net susituokia ir susilaukia vaikų. Akivaizdu, kad spaudimas LGBT* bendruomenei – didelis. Tikiu, kad situacija pagerės, bet... tolimoje ateityje. Kol kas svarbiausia kalbėtis, mokytis.

Tikiu edukacija ir viliuosi, kad jauni ir išsilavinę žmonės nelaikys homoseksualumo liga. Norėtųsi ir kitokios politikos tokiose šalyse kaip Sirija ar Turkija, daugiau palankumo LGBT*, nes tuomet tolerantiškesnė taptų ir visuomenė. Jei ši tema būtų kasdieniškesnė, viskas taptų paprasčiau.

– Kas LGBT* bendruomenei Sirijoje ir Turkijoje bei panašiuose kraštuose padeda išlaikyti pozityvumą ir viltį?

– Nesu bendruomenės dalis, todėl negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą. Tačiau mačiau savo filmo herojus ir juo pažinau. Jie kovoja už homoseksualų teises ir, nors tai labai sunku, kai kada pavyksta pasiekti bent mažą pokytį. Žingsnis po žingsnio. Turbūt tai ir suteikia vilties nepasiduoti.

Ne aukos, o stiprios asmenybės

– Ko asmeniškai išmokote iš filmo herojų?

– Turbūt svarbiausia, ką iš jų išmokau – kad reikia visais įmanomais būdais kabintis į gyvenimą. Tokie žmonės kaip Huseinas ar Mahmoudas savo šalyje nelaimingi, neturi didelių socialinių garantijų, jiems sunku įsitvirtinti, tačiau nepaisant to, šie žmonės – ne aukos, o stiprios asmenybės, kurios nepasiduoda.

– Kas buvo sunkiausia kuriant juostą „Misteris Gėjus Sirija“?

– Filmuojant itin didelių sunkumų nepatyrėme. Tačiau jau vėliau, filmuotai medžiagai tampant tikru filmu, turėjau dvejonių dėl kai kurių scenų. Kai dirbi ne su aktoriais, o draugais, turi apgalvoti ir tai, kaip sukurti gerą istoriją, ir tai, kaip išlaikyti patenkintus draugus ir neparodyti scenų, kurios juos įskaudintų ar priverstų jaustis nepatogiai.

– Galiausiai, ar filmo herojams pavyko emigruoti į kitas šalis?

– Taip. Su Huseinu bendraujame kiek mažiau, dabar jis gyvena Prancūzijoje. O su Mahmoudu ryšys išliko, dažnai bendraujame. Jie abudu paliko Turkiją ir, nors labai pasiilgsta savo gimtųjų namų, išvykę jaučiasi geriau. Jie turi darbus, namus, pozityviau žvelgia į ateitį ir gerovę. Mano filme užfiksuota maža dalis jų istorijos, o gyvenimai tęsiasi toliau ir nesustoja.

Didelė dokumentinio kino galia

– Ayshe, kada susidomėjote dokumentika?

– Po vidurinės įstojau į kino mokyklą, o dokumentiką buvau įsimylėjusi jau anksčiau, lankydama šios srities užsiėmimus. Taip ir prasidėjo mano kelionė. Nors baigusi universitetą planavau kurti dokumentinius filmus, mane pasamdė televizijos kanalas „Al Jazeera“. Televizijai kūriau socialinę ir politinę dokumentiką. Darbas buvo įdomus, be to, jaučiausi finansiškai stabili, gaudavau reguliarų atlyginimą.

Po kelerių metų darbo „Al Jazeera“ ėmiausi savo pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo. Tai ir yra festivalyje „Nepatogus kinas“ rodoma mano juosta „Misteris Gėjus Sirija“.

– Ar Turkijoje stipri dokumentinio kino tradicija?

– Turkijoje egzistuoja dokumentinis kinas, bet jis toks... labai tradicinis. O štai kinematografiški pasakojimai – gana naujas dalykas. Kol kas naujo pobūdžio filmai neturi didelio palaikymo, todėl ir gauti finansų jiems nelengva. Į galvą nešauna joks fondas, į kurį galėtum kreiptis dėl pinigų dokumentikai kurti. Tačiau tuose kūriniuose, kurie visgi atsiranda Turkijoje, vyrauja labai įvairios temos – nuo socialinių ar politinių iki eksperimentinių.

– Kaip manote, ar dokumentinis kinas gali pakeisti žmonių mąstymą, žvilgsnį į tam tikrus dalykus?

– Manau, kad gali. Šimtai filmų buvo tokie stiprūs, kad palietė daugybės žmonių širdis ir protus. Dokumentinio kino galia – tikrų žmonių pasakojamos tikros istorijos, su kuriomis labiau ar mažiau empatizuojiesi. Tikrai tikiu dokumentinio kinio galia.