Kultūra

2019.10.18 13:45

Filmo „Pilsudskis“ režisierius: šių dienų žodžiais tariant, tai buvo teroristas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.10.18 13:45

Rašyti filmo scenarijų ir ekranizuoti Juzefo Pilsudskio (1867–1935) istoriją, aktyviausią jos tarpsnį, lenkų režisierius Michalas Rosa ėmėsi Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui. Tačiau trūko pinigų, norinčiųjų prisidėti prie tokio filmo neatsirado. Todėl „Pilsudskis“ pasirodė tik šį rugsėjį – Gdynės kino festivalyje.

Paramos, tik mažesnės, nei tikėjosi, sulaukta iš Lenkijos kino meno instituto. Valstybinės įstaigos ir privačios kompanijos jos nesuteikė. „Regis, Pilsudskis – vis dar jautri tema“, – duodamas interviu LRT.lt nustebino 19-ojo Lenkų kino festivalio svečias.

Pilsudskis – vis dar jautri tema.

Lenkijos visuomenėje – ne, to jautrumo kaip tik mažiau. Nes visuomenė, pašnekovo teigimu, apskritai prastai nutuokia, kas buvo tas J. Pilsudskis.

„Jaunimas žino tik senuką su ūsais, yra šį tą girdėjęs apie lenkų legionus ir 1914-ųjų gegužės pasikėsinimą į erchercogą Pranciškų Ferdinandą. Tokia fatališka užmarštis būdinga ne tik jauniems“, – tvirtino M. Rosa. Todėl filme – to niekada anksčiau nedarė – turėjęs pridėti papildomų paaiškinimų.

Filme – įdomiausi Pilsudskio metai

Kino pasakojimo pradžia scenarijaus autorius pasirinko 1901 metus. Tada pagrindiniam herojui buvo 34 metai. Taip sumanęs, nes iki 1914-ųjų J. Pilsudskio gyvenimas buvo ypač intensyvus, kupinas įvykių, kitaip tariant – įdomus, kinematografiškas.

Pakilimus keitė nuopuoliai: pabėga iš Peterburgo psichiatrinės ligoninės, tačiau tėvynėje sugrįžėlio niekas nelaukia, sukuria partiją, bet iš jos vėliau pašalinamas, turi žmoną, tačiau užmezga romaną su kita moterimi.

„Skyrybos, traukinio apiplėšimas Bezdonyse, nauja energija – tuo laikotarpiu jo gyvenime buvo nepaprastai daug permainų. Man tai pasirodė labai įdomu“, – sakė režisierius ir scenarijaus autorius, vieną vakarą apsilankęs Vilniuje ir užsukęs savo filmo seansą.

Eiti, žiūrėti, skaityti

M. Rosa visada kūrė kamerinius filmus, jie rodyti Venecijoje, Niujorke. O toks didelis, „plačiajam žiūrovui“ skirtas darbas – pirmas jo kūrybinėje biografijoje. Imtis J. Pilsudskio režisierių įkalbėję draugai, sakydami, esą dabar Lenkijoje reta ką nors žinančių apie šį veikėją.

„Reikia filmo skirtingų kartų žiūrovams – kad jie eitų, pasižiūrėtų ir užsimanytų daugiau sužinoti, perskaityti“, – apie paskatas sakė LRT.lt pašnekovas.

Bičiulis prodiuseris jam parodė iliustracijų popierėlį nuo 1923 metų amerikietiško batonėlio „Snickers“. Visa komiksų serija buvo skirta garsiausiems 20 amžiaus pabėgimams. Ten pavaizduotas ir J. Pilsudskio pabėgimas iš psichiatrinės ligoninės. „Buvau domėjęsis istorija, tačiau neturėjau jokio supratimo apie šį epizodą. Pamaniau, gerai – bent paskaitysiu truputį“, – juokėsi M. Rosa.

Norėjau sukurti filmą apie žmogų, o ne stabą.

Pradėjęs gilintis į J. Pilsudskio rašytus ir gautus laiškus, amžininkų prisiminimus, dokumentus. „Norėjau sukurti filmą apie žmogų, o ne stabą“, – pabrėžė režisierius.

Įdomiausi filmo kūrėjams pasirodė susirašinėjimai su žmonomis, bendražygiais. „Šiandienos akimis žvelgiant tai buvo teroristas: jo vadovaujama organizacija įvykdė per tūkstantį pasikėsinimų, nužudė apie 700 žmonių, grobė traukinius, plėšė parduotuves. Kita vertus, J. Pilsudskis yra valstybės tėvas, nepriklausomybės kūrėjas“, – šyptelėjo režisierius.

Atkūrė senąją Bezdonių stotį

Filme fragmentiškai, nakties tamsoje parodoma ir Lietuva. Traukinio apiplėšimo Bezdonyse scenai buvo preciziškai atkurta istorinė stotis. 20 amžiaus pradžios šarvuotą traukinį kūrėjai rado Lenkijoje. Iš nuolatinės stovėjimo vietos jis galėjo pajudėti ne daugiau kaip 30 kilometrų, tad ir stotį surentė čia pat.

„Pilsudskio“ scenografas, svariai prisidėjęs prie Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašo“, su talkininkų komanda pagal dvi išlikusias iliustracijas sukūrė identiškos išvaizdos Bezdonių stoties pastatą.

„Patikėkite, jis atrodė puikiai, lyg būtų ne dekoracija“, – tikino M. Rosa. Bezdonių stotis atsiėjo 20-ąją dalį filmo biudžeto. Baigus filmavimą pastatą mėginta perleisti muziejams. Nė vienas nesusidomėjo – teko išardyti. Iki šiol režisierius neatsigina lenkų ir užsienio kino kūrėjų, norinčių įsigyti įspūdingą statinį.

Hitlerio šukuosena

Pilsudskį įkūnijęs aktorius Borysas Szycas, tikra Lenkijos garsenybė, režisieriaus pasirinktas dėl meistriškos vaidybos ir charizmos. Tiesa, ieškota kiek jaunesnio aktoriaus. M. Rosa iš pradžių nenorėjęs patikėti, kad B. Szycas galėtų būti panašus į J. Pilsudskį.

Kreipėsi į geriausią grimuotoją Lenkijos kine Waldemarą Pokromskį. Garbaus amžiaus vyras ėmėsi „Pilsudskio projekto“, pradėjo klijuoti B. Szycui barzdas ir ūsus, kokius tik anksčiau yra naudojęs filmuose. „Labiausiai aktoriui tiko plaukai, filme „Berlyno griūtis“ priklijuoti Hitlerio personažui“, – nusijuokė pašnekovas.

Lenkijoje daugelis prisibijojo, kad sukursiu Pilsudskiui paminklą arba priešingai – pasityčiosiu, „numausiu kelnes“.

„Pilsudskio“ kūrėjai gerokai privargo spėliodami, kokia turėtų būti filmo pagrindinio herojaus išvaizda. „Dėl savo teroristinės veiklos jis, kaip ir jo bendražygiai, dažnai išvaizdą keitė. Iš esmės Pilsudskiui būdingi ūsai atsirado tik 1918 metais“, – pasakojo M. Rosa.

Pilsudskis be kraštutinumų

Režisierius išreiškė viltį, kad jo „Pilsudskis“ ilgam išliks žiūrovų atmintyje. Kūrėjas gerokai nustebo sužinojęs, kad filmą nupirko net 42 šalys. „Manau, esu sukūręs kur kas geresnių darbų. Tačiau toks platinimo mastas man didžiulė naujiena“, – teigė M. Rosa ir pridūrė, kad nei Peterburgo, nei Maskvos žiūrovai „Pilsudskio“ nepamatys.

Lietuvoje J. Pilsudskis vertinamas gana prieštaringai. Suprantama, kodėl... Bezdonyse apiplėšė traukinį, vežusį Vilniaus tramvajui skirtus pinigus.

Istorinė lenkų figūra režisieriui visų pirma yra nevienareikšmė asmenybė. O tai didžiajam kinui – labai paranku. „Pilsudskis gyveno nepriklausomos Lenkijos vizija. Jos įgyvendinimą nulėmė ne tiek jis, kiek palankios aplinkybės pačioje Europoje. Tačiau daugelį įvykių Pilsudskis aplenkdavo per pusę žingsnio. Laimei, sutiko bendražygių. Jei 1919 metais šių žmonių nebūtų, neaišku, kuo viskas Lenkijai būtų baigęsi“, – svarstė M. Rosa.

Lenkijoje daugelis prisibijojo, kad režisierius arba sukurs Pilsudskio paminklą, arba priešingai – pasityčios, „numaus kelnes“. „Į tokius kraštutinumus nesileidau – ne mano būdas“, – teigė M. Rosa.

Mergina jį metė per anksti

M. Rosa iš pradžių studijavo architektūrą. Paskutiniais studijų metais suprato geru architektu netapsiąs, todėl ėmęs ieškoti, ką toliau veikti gyvenime. Įstojo į kino mokyklą – Silezijos universiteto Radijo ir televizijos fakultetą.

„Be to, mane tuo metu dar paliko mergina. Pamaniau, kad ji labai pasigailės sužinojusi, kad tapau režisieriumi“, – prajuokino M. Rosa.