Kultūra

2019.10.15 19:57

Eutanaziją pasirinkusios ligonės kelią įamžinęs režisierius: turime kalbėti apie mirtį, kad jos nebijotume

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.15 19:57

Reikia labai mylėti žmogų, kad priimtum jo sprendimą pasirinkti eutanaziją, o savo skausmą nustumtum į antrą planą, LRT.lt sako Slovakijos režisierius Tomašas Krupa, sukūręs filmą „Gera mirtis“. Kūrėjas, įamžinęs sergančios anglės išėjimą iš gyvenimo, teigia, kad jei eutanazija būtų prieinama gimtose šalyse, sergantieji neturėtų kęsti ilgų kelionių ir susitrumpinti savo gyvenimų anksčiau laiko.

– Tomašai, lankotės Lietuvoje vykstančiame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ ir čia pristatote savo juostą „Gera mirtis“. Koks tai filmas – apie mirtį ar gyvenimą?

– Filmas „Gera mirtis“ yra apie išėjimą iš gyvenimo ir ką tai reiškia žmogui, besiruošiančiam atsisveikinti su tuo džiaugsmą jam teikiančiu gyvenimu. Pagrindinis šio filmo tikslas – parodyti eutanaziją kaip pasirinkimo galimybę.

Mano juostos herojė Janette sirgo raumenų distrofija, gyveno kančioje, todėl pasirinko eutanaziją. Nepaisydama ligos, Janette nepyko ant likimo, gyvenimas jai buvo mielas. Šis žmogus paprasčiausiai pasirinko išeiti, kol gyvenimas netapo vien tik nesibaigiančia kančia ir niekuo daugiau.

– Kokia buvo šios istorijos pradžia? Kaip sumanėte kurti filmą apie eutanaziją?

– Net neplanavau kurti filmo apie eutanaziją, nenorėjau kalbėti apie mirtį. Mes visi apie mirtį žinome labai nedaug ir galime tik polemizuoti. Gyvenimas yra tai, apie ką galime kalbėtis. Tačiau mane visuomet domino klausimai apie tai, kas yra laisvė, kiek mes patys valdome savo likimą. Ar likimas – tikrai nulemtas?

Svarstymai apie laisvę valdyti savo gyvenimą netikėtai susisiejo su eutanazijos tema – susipažinau su žmonėmis, dirbančiais ir padedančiais sunkiems ligoniams išeiti į gyvenimo, taip pat dalyvavau Amsterdame vykusioje pasaulinėje konferencijoje apie eutanaziją.

Toje konferencijoje susipažinau su daktare Erika iš Šveicarijos, kuri man atsiskleidė kaip aktyvi kovotoja už žmogaus teises. Pietaudamas su Erika išdėsčiau jai savo užmojį sukurti filmą apie eutanaziją.

Erika netryško noru asmeniškai dalyvauti filmavime, bet suvokė, kad kinas – stipri medija, per kurią galima kalbėti šia tema ir pasiekti dideles auditorijas. Būtent Erika pasiūlė man filmuoti tam pasiryžusį pacientą. Daktarė išsiuntinėjo laiškus žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis ir pasiryžusiems tokiam žingsniui. Nežinau, kiek žmonių iš viso gavo Erikos laiškus, bet atsiliepė viena – Janette.

– Ar Janette lengvai sutiko dėl to, kad jos išėjimo istorija būtų įamžinta dokumentiniame filme?

– Pirmą kartą mane ir kūrybinę komandą Janette priėmė savo namuose, miegamajame. Tai nėra įprasta susitikimo vieta, ar ne? Dažniausiai, laukdami svečių, uždarome miegamojo duris. Akcentuoju tai, norėdamas pasakyti, kokia asmenybė buvo Janette – nieko neslepianti, norinti atsiverti. Janette buvo labai draugiška ir norėjo būti šio filmo veikėja. Ji teigė, kad jei šis filmas bent vienam nepagydoma liga sergančiam ir kenčiančiam žmogui padės apsispręsti, tai bus labai gerai.

– Kaip į kameras reagavo Janette šeima? Ar jie žinojo moters sprendimą pasiryžti eutanazijai?

– Dalyvavimas filmavime buvo Janette sprendimas, o ne jos šeimos. Apie eutanazijos pasirinkimą savo vaikams Janette pranešė būtent filmavimo metu. Jos sūnus tai priėmė lengviau, su didesne tolerancija. Turiu paminėti, kad ir jis pats paveldėjo ligą iš mamos, raumenų distrofija jau progresavo, kai dirbome. Janette sūnus sutiko būti filmuojamas labiau nei mūsų herojės dukra. Pastaroji pyko ant motinos, atkalbinėjo ir sakė, kad eutanazija nėra vienintelis pasirinkimas. O Janette savo dukrai teigė – jei nors vieną dieną pagyventum mano kūne, visiškai pakeistumei nuomonę.

Filmuodami sutikome daugybę draugų, kurie reguliariai lankėsi Janette namuose. Nors dalis jų nepritarė eutanazijai, gerbė moters sprendimą. Man, visa tai stebėjusiam, tapo aišku viena – kaip svarbu mylėti žmogų taip, kad patrauktum savo skausmą į antrą vietą ir gerbtum eutanaziją pasirinkusio sprendimą.

– Taigi, jūsų nuomone, ar mes turime teisę baigti gyvenimą patys, kai nebegalime ištverti užklupusių kančių?

– Nuo pat pradžių turėjau nuomonę, ir ji, kuriant filmą, nepasikeitė. Manau, kad eutanazija nėra vienintelis atsakymas į šį svarbų klausimą. Matau, kad yra ir daugiau galimybių, kurių viena – paliatyvi slauga. Kiekvienas, sergantis nepagydoma liga, gali pasirinkti eutanaziją arba paliatyvią slaugą – tai, kas jam atrodo teisinga. O dažnai, ypač diskutuojant po filmo peržiūros, susiduriu su žmonių kategoriškumu – arba viena, arba kita.

Mano nuomone, teisingas yra ir tikinčiųjų pasirinkimas, kad gyvenimas tęsiasi, kiek skirta Dievo, net ir kančioje. Teisingi ir tie, kurie mano patys galintys nutraukti savo gyvenimą. Tik pastebiu, kad būtent tikintieji linkę piršti savo nuomonę, kad gyvenimas privalo tęstis tiek, kiek jo skirta. Šiuo atveju reikėtų labiau gerbti vieni kitus ir pasirinkimus.

Grįžtant prie mano filmo „Gera mirtis“ ir kalbant apie Janette, reikia pasakyti, kad jeigu jos šalyje būtų buvusi galimybė pasirinkti eutanaziją, jai nebūtų reikėję savo gyvenimo baigti anksčiau. Eutanazijos galimybė gimtose šalyje daugumai žmonių leistų pabūti su artimaisiais ilgiau. Šiuo metu tie, kurie atlikti šį žingsnį keliauja į kitas valstybes, turi padaryti tai patys, kol yra pakankamai stiprūs, sąmoningi ir pan. Taip jie susitrumpina gyvenimą.

– Šiuo metu eutanazija legali tik keliose Europos šalyse. Kaip įsivaizduojate ateitį?

– Negaliu įsivaizduoti, kaip bus. Svarbiausia, kad žmonės kalbėtųsi ir diskutuotų tarpusavyje. Galbūt diskusijos ir gali ką nors pakeisti. Negalime užmerkti akių ir nekalbėti apie mirtį. Pasaulyje nėra namų, kuriuose kas nors nemirtų. Tačiau tai platesnė problema, nes mes bijome kalbėti apie mirtį, nepasakojame apie ją vaikams. O turėtume nugalėti šią baimę, kad kai mirtis ateis, nepatirtume tokio milžiniško emocinio šoko.

– Kokių komentarų po filmo peržiūros sulaukiate?

– Dažniausiai jie pozityvūs, įvairiuose kino festivaliuose sutinku žmonių, kurie yra atviri diskutuoti šia tema. Žinoma, jeigu prieštaraujantys eutanazijai to nepasako garsiai, nereiškia, kad jų nėra. Manau, kad filmas turėtų visiškai kitokį poveikį, jei būtų parodytas per televizorių, pasiektų gerokai didesnę auditoriją. Man būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip į tai reaguotų žmonės, netikėtai išvesti iš savo komforto zonos.

– Tomaš, pabaigai – papasakokite apie savo, kaip dokumentinio kino kūrėjo, kelią?

– Iš tiesų, niekada neplanavau kurti dokumentinių filmų. Nuo vaikystės svajojau apie vaidybines juostas, tačiau kai stojau į vaidybinio kino scenaristų studijas, nepatekau. Pasirinkau dokumentinio kino studijas, nes tai buvo geriau nei, baigus tik vidurinę mokyklą, eiti dirbti kokio nepatinkančio darbo.

Pirmuosius metus studijos man visiškai nepatiko. Turėjome mokslinio darbo vadovę, kuri ištisus metus aiškino, ko dokumentiniame kine negalima daryti. Man tai nepatiko, nes gerai jaučiuosi tik būdamas laisvas. Be to, kai kurdavau filmų siužetus, man nesisekdavo. Tačiau baigiantis pirmiesiems studijų metams sužinojome, kad mus į savo rankas perims garsi čekų dokumentalistė Olga Sommerova, sukūrusi daugiau nei 100 dokumentinių juostų ir garsi kaip kovotoja už feminizmą. Pirmasis Olgos sakinys mums, studentams, buvo – dokumentiniame kine įmanoma viskas. Tai buvo žodžiai, kurių man reikėjo.

O. Sommerova buvo labai charizmatiška asmenybė ir dėl jo aš įsimylėjau dokumentinį kiną. Dabar net negaliu įsivaizduoti savęs, kuriančio kažką kita.