Klaipėdoje įkurtas „Taško teatras“. Tai šiemet Valentino Masalskio kursą baigę aktoriai, režisieriaus patarimu nutarę neišsibarstyti ir mėginti kurti kartu.
Pasklidus šiai žiniai imta juokauti, esą visi dėstytojo V. Masalskio studentų kursai turės po teatrą, mat Klaipėdos jaunimo teatro branduolį sudaro pirmasis Klaipėdos universitete surinktas jo kursas.
Ir išties, jei šių metų pirmakursiai susiburs į kolektyvą, galima bus sakyti, kad Klaipėda vidutiniškai turės daugiausiai teatrų vienam gyventojui.
„Taško teatro“ įkurtuvės Klaipėdos kultūros fabrike, kuriame jau gyvena Klaipėdos jaunimo teatras ir Agnijos Šeiko teatras, prasidėjo naujokų prisistatymu rezidentams. Kolegų reakcija į naujus gyventojus, su kuriais teks dalytis salėmis, viešaisiais projektais, o ilgainiui ir žiūrovų dėmesiu, – nuteikia optimistiškai.
Įkurtuvės yra šventė, kuri baigiasi atėjus laikui sumokėti patalpų nuomą, sąskaitas už benziną ir kitas kasdienes kūrybininko išlaidas. Jaunam teatrui nėra lengva, sako „Kultūros fabriko“ vadovė Raimonda Masalskienė.
Vis dėlto tokie iššūkiai „Taško teatro“ negąsdina. Anot jo vadovo aktoriaus Pauliaus Kavoliūno, jaunuoliai susibūrė paskutiniais studijų metais, įkvėpti V. Masalskio bendrystės idėjos ir nusprendę pakartoti sėkmingą Klaipėdos jaunimo teatro istoriją. Dabar rimčiausias tikslas gauti profesionalaus teatro statusą, kuris, tikėtina, plačiau atvertų galimybių duris.
Kol kas dėl projektinių pinigų daug kivirčų nekyla, priešingai – norisi ieškoti būdų bendradarbiauti ir veikti kartu.
Konkuruoti skirtingų Klaipėdos teatrų atstovai žada tik kūrybos kokybe. Svarbu, kad neįvyktų atvirkštinis procesas – kai varžantis dėl pilnos salės tektų tenkinti ne paties išrankiausio žiūrovo skonį.
Išsamiau – reportaže:
