Kultūra

2019.10.13 17:25

Libertas Klimka. Obuolys – mitinis gardėsis

Libertas Klimka,etnologas2019.10.13 17:25

Štai papūtė šiaurys, ir pažiro, pabiro auksiniai lapai. Soduose obelų lapams nukritus, pasimato paskutiniai dar ant šakelių pasilikę obuoliai. Kiti – jau šalnos nubalintoje žolėje. Bet ir šalti šaltutėliai jie kvepia nuostabiai... Šie metai nebuvo obuoliniai, nes pavasarį šalnos aplankė sodų žydėjimą.

Kuri gi kaimo sodyba mūsų krašte neturėdavo sodo? Po 1920-ųjų metų žemės reformos, skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui tikrai negailėjo. Ir naujoje vietoje pirmiau medelius sodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis to meto gardumynas ir dideliam, ir mažam. Tik ilgu būdavo sulaukti vaisių, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių rūšių obelis. Alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai, – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Džiovinti skiltelėmis obuoliukai paskanindavo maistą žiemą.

Lietuva turėjo gerų mokslininkų pomologų, išvedusių naujų vaismedžių rūšių, tinkamų mūsų trumpai vasarai. Štai profesorius Adomas Hrebnickis (1858–1941) XX a. pradžioje išplatino ar ne 50 rūšių obelų iš savo 14 ha Rojaus sodo netoli Dūkšto. Šiandien Lietuvoje auginama per tūkstantį įvairių rūšių. Ir jau retai kur bepamatysi tas senoviškąsias, aukštaūges obelis.

Kadangi obelis yra nuo senų senovės auginamas vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš labai tolimų laikų. Pirmasis apie tai studiją parašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, išspausdino ją 1923 metais leidinyje „Lietuvių tauta“. Vaismedžio pavadinimas „obelis“ yra atėjęs iš indoeuropiečių prokalbės. Autorius surado ir daug bendrybių tikėjimuose, paplitusiuose įvairiose šios kilties tautose. Pasirodo, visur obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį. Kuris jį sugaus, už to ir ištekės.

Pasirodo, visur obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį. Kuris jį sugaus, už to ir ištekės.

Šis siužetas plačiai žinomas ir Kaukazo bei Balkanų tautose. Lygiai ir lietuvių pasakose, pavyzdžiui, apie auksaplaukį sodininką, kuriam atiteko karalaitės paritintas deimanto obuolys. O miške, pasakojama, galima rasti tokią laukinukę obelį, paragavus kurios vaisių, žmogus ypatingai išgražėja arba ... jam ant kaktos išdygsta ragas.

Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti” turėjo smagią perkeltinę prasmę: tai reikšdavo meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą: „Su ta tai nepaobuoliausi!”. O jaunatviškos svajonės, išreikštos dainos žodžiais, tokios: „Aš užmigdyčiau savo mergužę su aukso obuolužiu, su raudona skripkuže...” Vestuvinėje dainoje poetiškai pakiliai kalbama apie nutekėsiančios mergelės būsimus namus: „Obelų grindys netašytos, lazdų lotužės negenėtos. Atves grindužės obuolėlius, lazdų lotužės – riešutėlius”. Mūsų dainų mergelė vaikšto po rūtų darželį, o bernelis – po obuolių sodą. Dainoje, kurią užrašė pirmasis jų rinkėjas bei publikuotojas Liudvikas Rėza, taip išgiedama: Aš nusiskinsiu du obuolaičiu / Ir nusiųsdinsiu savo mergaitei. / Nė patsai nešiu, nė kitam duosiu, / Pietų vėjačiu aš nupūsdinsiu.

Aš nusiskinsiu du obuolaičiu / Ir nusiųsdinsiu savo mergaitei. / Nė patsai nešiu, nė kitam duosiu, / Pietų vėjačiu aš nupūsdinsiu.

Iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – nepadės nuo raganos pabėgti. O tikėjimai – tokie įvairūs. Sakoma, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti, – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius, – juk tai Ieva gundė Adomą paragauti uždrausto vaisiaus. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai buvo laikoma dideliu prasikaltimu. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Antraip nelaimę šeimai galima prisišaukti… Gal todėl, kad kalboje ir dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis: „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė”; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę”; „Žila kaip obelėlė”...

Kalbame apie obelis, nes dabar – pats laikas rudeniniam genėjimui...

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė.