Kultūra

2019.10.14 20:48

Latvijos kino centro vadovė: Baltijos šalys nesidomi kaimynų istorijomis

LRT.lt2019.10.14 20:48

Interviu su Vilniuje viešėjusia Latvijos kino centro vadove Dita Rietuma – apie Baltijos šalių bendros kino produkcijos galimybes ir sėkmingą latvių kino paveldo skaitmeninimo patirtį. Viešnia sako dažnai svarstanti, kodėl trys mažos Baltijos šalys taip nesidomi viena kitos istorijomis. „Kūrėjai turėtų būti labai suinteresuoti parodyti davo darbą kaimyninėje šalyje“, – įsitikinusi latvė.

Rugsėjo pabaigoje D. Rietuma Baltijos valstybių bendradarbiauvimo galimybes ir iššūkius pristatė tarptautinėje Baltijos jūros regiono kino konferencijoje Vilniuje. Penktąjį kartą organizuojamas renginys Lietuvoje vyko pirmą sykį. Jį surengti patikėta Lietuvos muzikos ir teatro akademijai ir Medijų edukacijos ir tyrimų centrui „Meno avilys“.

Itin sėkmingas pavyzdys

– Tarptautinės Baltijos regiono šalių kino istorijos konferencijos metu išgirdome apie sėkmingus bendros produkcijos tarp Baltijos šalių pavyzdžius – filmus, sulaukusius žiūrovų susidomėjimo visose šalyse. Gal galite papasakoti apie mažiau sėkmingus projektus?

– Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad toks Baltijos šalių kino kūrėjų bendradarbiavimo modelis atsirado tik prieš 5–6 metus. Viena priežasčių ta, kad kartu trys Baltijos šalys galėjo būti finansiškai pajėgesnės.

Kita priežastis – kino centrų vadovų kaita. Lietuvos kino centrui ėmė vadovauti Rolandas Kvietkauskas, o aš – Latvijos kino centrui. Mano nuomone, tai puikios aplinkybės dalytis patirtimi ir užmegzti artimus bendradarbiavimo ryšius. Mums būtina bendradarbiauti, nes esame maži ir tik veikdami kartu galime padėti filmams pasiekti platesnes auditorijas, tapti labiau matomais užsienyje.

Mums būtina bendradarbiauti, nes esame maži ir tik veikdami kartu galime padėti filmams pasiekti platesnes auditorijas, tapti labiau matomais užsienyje.

2013 metais buvo tik vienas Lietuvos ir Latvijos drauge sukurtas filmas – Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014). Šiemet, jei skaičiuosime vis dar kuriamus filmus, Latvija jau vysto 32 projektus su Lietuva, Estija arba abejomis šalimis. Su Lietuvos kūrėjais bendradarbiaujama 22 filmų projektuose – tai didžiulis pokytis, įvykęs per 6 metus.

Paskutinis itin sėkmingas pavyzdys – Audriaus Stonio ir Kristynės Briedės filmas „Laiko tiltai“ (2018). Tai – arthauzinė juosta apie poetinę dokumentiką ir senuosius meistrus, be to, skirtas Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės šimtmečiams paminėti.

Jis nebuvo populiarus kino teatrų repertuaruose, kaip dažniausiai ir nutinka arthauzo filmams, tačiau didelės sėkmės sulaukė tarptautiniuose kino festivaliuose. Visai neseniai tapo Lietuvos pretendentu į „Oskarą“, o kūrybinė komanda sulaukė Lietuvos Kultūros ministerijos premijos.

Kalbant apie mažiau sėkmingus projektus, reikėtų patikslinti, kad omenyje turiu filmus, kurie nėra plačiai pamatomi kaimyninėse šalyse, taip pat prisidėjusiose prie filmo gamybos. Pavyzdžiui, latvių režisieriaus Davio Simanio istorinę dramą „Pelenų sanatorija“ (2016) Latvijos arthauzo kino teatruose pamatė iki 6 tūkst. žiūrovų. O Lietuvoje filmas taip ir nebuvo išleistas.

Panašiai nutiko ir Kristijono Vildžiūno „Senekos dienai“ (2016) – Latvijos ir Estijos kino teatrų repertuaruose šis filmas neatsirado. Igno Miškinio „Karalių pamaina“ (2016) Latvijoje buvo parodyta tik per Rygos kino festivalį, tuo ir pasibaigė filmo viešasis gyvenimas Latvijos kino ekranuose.

Kitas pavyzdys – Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimas į Marmurą“ (2018). Esu tikra, kad galėtume su šiais meniniais filmais nuveikti kur kas daugiau, jei jų prodiuseriai rastų būdą, kaip skleisti ir išnaudoti potencialų šių filmų poveikį.

Turėtų būti įdomu

– Kaip manote, kokios priežastys lemia, kad filmai, pakeliavę po festivalius ir pagrindinės šalies-gamintojos kino teatrus, taip ir nepasiekia kaimyninių šalių auditorijų?

– Pagrindinė priežastis, sakyčiau, yra susiformavęs mitas, kad kaimyninės šalies auditorijai nebus įdomios arthauzinės kino istorijos iš Estijos, Lietuvos, Latvijos. Mes žinome, kad apskritai į meninius filmus susirenka kur kas mažesnės auditorijos, nei į populiariuosius, komercinius.

Nepaisant to, matau prasmę stengtis pritraukti žmones į kino teatrus. Pati dažnai svarstau, kaip susiklostė, kad mes, trys mažos Baltijos šalys su panašia praeitim, taip nesidomime vienos kitų istorijomis.

Pati dažnai svarstau, kaip susiklostė, kad mes, trys mažos Baltijos šalys su panašia praeitim, taip nesidomime vienos kitų istorijomis.

Režisieriai, prodiuseriai ir platinimo agentai, regis, nežino, kaip sudominti ir pritraukti žiūrovus į kino sales. Manau, dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir nacionaliniai transliuotojai – žiūrovai nėra pratinami domėtis latvišku, estišku ar lietuvišku kinu.

Kadangi tokios žiūrėjimo patirties nėra, ir tikimybė, kad žiūrovai kino teatruose rinksis latviškus, estiškus ar lietuviškus filmus, labai nedidelė. Taip pat manau, kad ir platintojai turėtų pasiruošti filmų premjeroms kaimyninėse šalyse, sukurti stiprią rinkodaros strategiją.

– Kaip manote, kas yra svarbiausia siekiant sėkmingos Baltijos šalių kino koprodukcijos?

– Svarbu, kad filmų kūrėjai ir prodiuseriai suprastų, jog filmo gyvenimas nesibaigia su premjera pagrindinio prodiuserio šalyje. Jie turi būti suinteresuoti parduoti savo istoriją, skleisti žinią apie filmą kuo plačiau. Darbas su filmu turėtų tęstis ir kitose prie jo biudžeto bei sukūrimo prisidėjusiose šalyse.

Be to, nevertėtų apsiriboti vien kino teatrais – tai ypač sudėtinga dokumentiniems filmams. Yra daug skirtingų VOD (Video on-demand) platformų, suteikiančiomis galimybę žiūrėti filmus namuose. Jos visada daug gero turinio. Nors tai nėra komerciškai sėkmingiausias kelias, filmą galėtų pamatyti kur kas platesnė auditorija.

Verta parduoti filmus nacionaliniams transliuotojams. Visos koprodukcijos yra teisiškai laikomos nacionaliniais filmais.

Dar kartą paminėsiu, kad verta pamėginti parduoti filmus nacionaliniams transliuotojams. Jie yra įsipareigoję rodyti nacionalinius filmus, o visos koprodukcijos yra teisiškai laikomos nacionaliniais filmais. Taigi, nacionaliniams transliuotojams turėtų būti įdomu, kokius filmus drauge kuria Baltijos šalys.

Beje, trys Baltijos šalių kino centrai prieš trejus metus pradėjo Baltijos filmų dienų iniciatyvą, kai visi filmai rodomi nemokamai. Tačiau tai tik mažas žingsnelis, tad reikia imtis rimtesnių veiksmų. Galbūt nacionaliniai transliuotojai galėtų padėti sukurti ir sutvirtinti susidomėjimą kaimyninėmis istorijomis.

Geriausias V. Tomkaus vaidmuo

– Gal galite papasakoti, kokia buvo koprodukcija Sovietų Sąjungos laikais, ar procesas kiek nors panašus į šiandieninį?

– Ne, visai nepanašus – tuo metu nebuvo jokio suvokimo apie šiuolaikinę koprodukciją. Anuomet atskiros studijos gamindavo atskirus filmus, lėšos atkeliaudavo iš Maskvos, o sistema kažkuo priminė šiuolaikinio Holivudo sistemą. Tai buvo visai kita visata.

Jei kalbėtume apie tris Baltijos šalis, bendros patirtys, panašus mentalitetas visada prisidėdavo prie kūrybinio bendradarbiavimo atsiradimo. Ypač populiaru būdavo filmuoti kaimyninės šalies aktorius. Pavyzdžiui, lietuvių aktoriai buvo didelės žvaigždės Latvijoje. Kino režisieriai manė, kad lietuviai aktoriai talentingesni, mažiau teatrališki, įtaigiau vaidina už kolegas latvius.

Lietuvių aktoriai buvo didelės žvaigždės Latvijoje. Kino režisieriai manė, kad lietuviai talentingesni, mažiau teatrališki, įtaigiau vaidina už kolegas latvius.

Man asmeniškai labai patinka Aloizo Brenčo filmas su Vytautu Tomkumi „Būti nereikalingam“ (1976), sakyčiau, geriausias Tomkaus sukurtas vaidmuo. A. Brenčas nuolatos dirbdavo su lietuviais, tai buvo jo stiprybė.

Nesu tikra, ar latvių aktoriai buvo populiarūs tuometiniame Lietuvos kine, manau, nebuvo. Išskyrus, žinoma, Viją Artmanę Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1966). Taigi, tokia buvo koprodukcijos forma tada. Aktoriai padėdavo Sovietų Sąjungoje sklisti žiniai apie filmus.

Kanų premjera – po 50 metų

– Gal galite pasidalyti Latvijos kino paveldo skaitmeninimo sėkmės istorija? Pernai jūs pirmieji iš Baltijos šalių pristatėte restauruotą filmą Kanų kino festivalyje, klasikinių filmų sekcijoje.

– Jaučiausi labai laiminga, kai Rolando Kalninio filmas „Keturi balti marškiniai“ (1967) buvo atrinktas į Kanų kino festivalio programą. R. Kalninis, kuriam pernai sukako 97 metai, drauge su mumis keliavo į Kanus ir šventė savo filmo pasaulinę premjerą.

Sovietmečiu ši juosta buvo įtraukta į uždraustų sąrašą ir niekur nerodyta nuo pat išleidimo 1967 metais iki 1980-ųjų vidurio, nes pasakojo apie jaunus žmones, rokenrolą ir žodžio laisvę. Tuo metu tik tiek tereikėjo. „Keturių baltų marškinių“ kino kalba labai primena Prancūzijos naujosios bangos autorių darbus.

– Kokia yra šių filmų restauravimo strategija?

– Latvijos kino centras ėmė ieškoti finansinių resursų, kad galėtų pradėti restauruoti svarbius kino istorijai filmus. Vienas jų, beje, buvo Janio Streičo filmas „Svetimos aistros“ (1983) pagal to paties pavadinimo lietuvių rašytojo Mykolo Sluckio romaną. Jame vaidino ir V. Artmanė.

Drauge su Latvijos kultūros ministerija ir Nacionaliniu archyvu ieškodami finansinių resursų, šiam tikslui gavome lėšų iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Nuo tada aktyviai dirbame: jau restauravome 10 vaidybinių filmų, daug dokumentikos ir naujienų reportažų.

Būdami kino centru, šiame procese veikiame kaip patarėjai, o ne kaip organizacija, vykdanti visus restauravimo procesus. Sudarome pačių svarbiausių filmų sąrašus ir perduodame jį archyvui.

„Keturi balti marškiniai“ Latvijoje tapo tikru hitu.

– Ar kas nors šioje srityje pasikeitė nuo tada, kai Kanuose pristatėte „Keturis baltus marškinius“?

– Taip, nuo tada daugeliui tapo kur kas aiškiau, kad privalome restauruoti ir saugoti savo kino paveldą. Pavyko įtikinti žmones, kad tai turi būti nuolatinis, nenutrūkstamas procesas, o ne epizodinis pavienių filmų atgaivinimas.

Pavyzdžiui, „Keturi balti marškiniai“ Latvijoje tapo tikru hitu: daugelis pirmą kartą išgirdo apie šį filmą ir turėjo galimybę jį pamatyti, kita dalis žmonių atrado filmą iš naujo, tik aukštos kokybės formate. Taip pat juosta apkeliavo ir daug tarptautinių kino festivalių, kurie orientuojasi į klasikinius filmus.

– Kaip manote, ar įmanomas Baltijos šalių bendradarbiavimas restauruojant filmus?

– Manau, gera pradžia būtų bendro renginio sukūrimas. Jame galėtume vieni kitiems parodyti savo restauracijų pavyzdžius. Tačiau kalbant apie lėšas turėtume atsiremti į ES struktūrinius fondus, nes filmo prikėlimas – brangus ir ilgas procesas, galintis pareikalauti ir 20 tūkst. eurų.